Ne iš kelmo spirti

PA­GA­MIN­TA ŠIAU­LIŲ RE­GIO­NE

Ne iš kel­mo spir­ti

Ma­žo Kel­mės ra­jo­no Vai­gu­vos mies­te­lio vai­kų dar­že­lis iš­tuš­tė­jo dau­giau kaip prieš po­rą de­šimt­me­čių. Ta­čiau pa­sta­tas vėl gy­vas – čia įsi­kū­ru­sios „Kel­mo“ dirb­tu­vės. Dir­ba dau­gy­bė įvai­riau­sių stak­lių. Pil­nos len­ty­nos pjaus­ty­mo len­te­lių, pa­dėk­liu­kų, du­be­nė­lių, rak­tų pa­ka­bu­čių – iš vi­so 170 rū­šių ga­mi­nių.

Me­di­nu­kų ka­ra­lius Ai­va­ras Nor­bu­tas, sa­ve va­di­nan­tis ama­ti­nin­ku, sa­ko, jog įvyk­dy­ti vi­sus už­sa­ky­mus ir įgy­ven­din­ti atei­čiai nu­ma­ty­tas idė­jas rei­kė­tų ne dvie­jų, o še­šių ran­kų ir bent 48 va­lan­dų pa­ros.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Sėk­mę le­mia ori­gi­na­lu­mas

Tą die­ną, kai lan­kė­mės „Kel­mo“ dirb­tu­vė­se, ką tik iš kie­mo bu­vo iš­vin­gu­ria­vęs au­to­mo­bi­lis. Į Ai­ri­ją iš­ve­žė ke­lis tūks­tan­čius ga­mi­nių. Pre­kiau­da­mas mu­gė­je „Kel­mo“ įkū­rė­jas Ai­va­ras Nor­bu­tas su­si­pa­ži­no su Ai­ri­jo­je gy­ve­nan­čiu lie­tu­viu, tu­rin­čiu po­rą par­duo­tu­vių. Da­bar jis sėk­min­gai pre­kiau­ja Vai­gu­vo­je pa­ga­min­to­mis pjaus­ty­mo len­te­lė­mis, pa­dėk­liu­kais, du­be­nė­liais vai­siams, šaukš­tais ir ki­tais bui­čiai rei­ka­lin­gais daik­tais.

Apie 50 pro­cen­tų me­di­nu­kų A. Nor­bu­tas par­duo­da už­sie­ny­je. Per kur­je­rius siun­čia ga­mi­nių į Nor­ve­gi­ją. Su žmo­na Si­gi­ta da­ly­vau­ja mu­gė­se Šve­di­jo­je. Pre­kiau­ja in­ter­ne­tu. Yra su­da­ręs su­tar­tis su po­ra par­duo­tu­vių Lat­vi­jo­je. Vie­nai duo­da pre­kes kon­sig­na­ci­jos pa­grin­dais. Bet sa­ko, jog ma­lo­nu su to­kiais klien­tais dirb­ti. Kiek­vie­ną mė­ne­sį at­siun­čia de­ta­lią ata­skai­tą, kiek ga­mi­nių par­duo­ta ir per­ve­da pi­ni­gus už par­duo­tus me­di­nu­kus.

Anks­čiau ama­ti­nin­kas už­sie­ny­je par­duo­da­vo apie 60 pro­cen­tų dir­bi­nių. Da­bar išau­go jų po­rei­kis ir Lie­tu­vo­je – ša­lies ir už­sie­nio rin­kos juos da­li­ja­si per­pus.

„Kar­tais mu­gė­je pir­kė­jas pa­klau­sęs ga­mi­nio kai­nos, nu­stem­ba, jog bran­gu. Aš ne­si­de­riu. Pa­ta­riu paieš­ko­ti kur pi­giau. Pa­juo­kau­ju, jog ap­sau­go­siu nuo ne­rei­ka­lin­go pir­ki­nio, – pa­sa­ko­ja A. Nor­bu­tas. – De­ja, už ma­žes­nę kai­ną to­kio pat ga­mi­nio ne­ran­da. Ne­re­tai grįž­ta at­gal.“

Me­di­nius daik­tus Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je ga­mi­na daug ama­ti­nin­kų. A. Nor­bu­tas juos ga­mi­na ki­taip. Jie pri­me­na su­ve­ny­rus, o ne bui­ties reik­me­nis. Pa­vyz­džiui, pjaus­ty­mo len­te­lės iš­puoš­tos rai­žy­tais raš­tais. Rai­ži­niai pa­puoš­ti gin­ta­ro ga­ba­liu­kais, ak­me­nė­liais ar sėk­lo­mis ir pri­deng­ti stik­lu. At­ro­do lyg me­no kū­ri­niai, ta­čiau yra pa­tva­rūs.

Be to, kiek­vie­nas ga­mi­nys tu­ri „Kel­mo“ lo­go­ti­pą. Po­no Ai­va­ro įsi­ti­ki­ni­mu, meist­ras pri­va­lo pa­žy­mė­ti sa­vo ga­mi­nį: „Jei meist­ras ne­žy­mi sa­vo ga­mi­nių, jam ar­ba gė­da dėl jų ko­ky­bės, ar­ba jis pre­kiau­ja ne sa­vo dar­bais.“

Nau­jo­vės

Po­nas Ai­va­ras ka­vą ge­ria iš me­di­nio puo­de­lio. Jis juo­das, pa­ga­min­tas iš ter­miš­kai ap­do­ro­to me­džio. To­kie ga­mi­niai da­bar „ant ban­gos“. Juos „Kel­mo“ dirb­tu­vė­lės ga­mi­na vie­nin­te­lės Lie­tu­vo­je.

Stak­lė­mis iš­te­kin­ti du­be­nė­liai, puo­de­liai, sam­čiai, šaukš­tai, nu­šli­fuo­tos len­te­lės, pa­dėk­liu­kai de­da­mi į ter­mo­ka­me­rą. „Tai me­džio kai­ti­ni­mas ga­rų ter­pė­je, – aiš­ki­na ama­ti­nin­kas. – Kai­ti­na­me apie tris pa­ras. Pra­de­da­me nuo ma­žos tem­pe­ra­tū­ros, pa­skui pa­laips­niui ją di­di­na­me. Kai pa­sie­kia 200 laips­nių, po tru­pu­tį pra­de­da­me ma­žin­ti. Me­dis pa­kei­čia spal­vą ir sa­vy­bes. Jis ne­pe­li­ja, ne­pū­va. Ga­li už­kas­ti į že­mę, lai­ky­ti de­šimt me­tų – ir nie­ko jam neat­si­tiks. Nu­va­ly­si ir ga­lė­si to­liau nau­do­ti.“

Ar už­teks idė­jų ir to­liau sėk­min­gai kon­ku­ruo­ti ge­ro­kai pri­so­tin­to­je me­di­nu­kų rin­ko­je? Ai­va­ras sa­ko tu­rįs il­gą nau­jų idė­jų są­ra­šą. Tik jį įgy­ven­din­ti rei­kė­tų ne dvie­jų, o še­šių ran­kų ir bent 48 va­lan­dų pa­ros.

„Pir­kė­jas pa­ts mus su­si­ran­da. Dar­bas pa­ts atei­na į na­mus“, – po 21 me­tų in­ten­sy­vaus ama­ti­nin­ka­vi­mo sa­ko po­nas Ai­va­ras ir pri­pa­žįs­ta, jog vi­sai ne­se­niai pra­dė­jo skin­ti il­gų kū­ry­bi­nių ieš­ko­ji­mų ir ne­ma­žų in­ves­ti­ci­jų vai­sius.

Pra­džiai – 300 li­tų

Ai­va­ras Nor­bu­tas veik­lą pra­dė­jo nuo ke­lių šim­tų li­tų. Tris šim­tus su­si­tau­pė, pen­kis pa­si­sko­li­no iš ma­mos, nu­si­pir­ko uni­ver­sa­lias stak­les „Meist­ras“. Jo­mis ga­li­ma bu­vo pjau­ti, ob­liuo­ti, ly­gin­ti, fre­zuo­ti, te­kin­ti, pjau­ti siau­rap­jūk­liu.

Iš pra­džių ga­mi­no me­di­nius žais­lus: ma­ši­nė­les, žvė­re­lius, vi­so­kias fi­gū­rė­les. Par­duo­da­vo Vo­kie­ti­jo­je. Vė­liau at­si­sa­kė. Rei­ka­la­vi­mai di­de­li. Rei­kia daug kruopš­tu­mo, įvai­ro­vės. O kai­nos – pa­ly­gin­ti ma­žos.

Da­bar di­džiu­lia­me bu­vu­sio vai­kų dar­že­lio pa­sta­te ke­lio­se pa­tal­po­se dar­buo­ja­si ke­le­rios stak­lės. „Čia Jin, čia Lin – ki­nės, o čia lie­tu­vai­tė Bi­ru­tė, o ten la­ze­ris Bro­nius pie­šia ai­riš­kas rai­des ant pa­dėk­liu­kų“, – žais­min­gai eks­kur­si­ją po sa­vo val­das ve­da vai­gu­viš­kis.

Stak­lės už­prog­ra­muo­ja­mos kom­piu­te­riu. Jos pie­šia šu­niu­kus, gė­les, liau­diš­kus raš­tus – ko tik pa­pra­šy­si. Ži­no­ma, prieš tai vi­sa tai su­ku­ri. Vie­ne­rias stak­les Ai­va­ras su­si­konst­ra­vo pa­ts.

Į stak­les in­ves­tuo­ta dau­gy­bė tūks­tan­čių li­tų ir eu­rų. Nau­jau­sios kai­nuo­ja nuo pen­kių iki sep­ty­nių tūks­tan­čių. Il­gai­niui jos at­si­per­ka. Pa­kei­čia ne vie­no dar­bi­nin­ko ran­kas. „Ir svar­biau­sia nė kar­to ne­pap­ra­šė at­ly­gi­ni­mo!“ – hu­mo­ro ne­sto­ko­ja ama­ti­nin­kas.

Ne­ma­žų in­ves­ti­ci­jų pa­rei­ka­la­vo ir ga­my­bi­nių pa­tal­pų įren­gi­mas. Vai­kų dar­že­lio pa­sta­tą pir­ko auk­cio­ne. Pa­tal­pos ne­bu­vo pri­tai­ky­tos ga­my­bai. Rei­kė­jo to­bu­lin­ti. Ta­me pa­čia­me pa­sta­te Ai­va­ras su žmo­na Si­gi­ta įsi­ren­gė ir gy­ve­na­mą­jį būs­tą.

Nors da­bar jau ga­li skin­ti 21 me­tų įdir­bio vai­sius, vis tiek rei­kia gal­vo­ti, tau­py­ti. Pa­vyz­džiui, anks­čiau iš vers­li­nin­kų pirk­da­vo bran­gią iš­džio­vin­tą me­die­ną. Da­bar per­ka rąs­tus. Pats tu­ri ga­te­rį. Išp­jau­na len­tas. Sa­vo džio­vyk­lo­je jas iš­džio­vi­na. Pi­ges­nė tam­pa ga­mi­nio sa­vi­kai­na.

Ra­ga­vo ir emig­ran­to duo­nos

A. Nor­bu­tas stu­di­ja­vo Šiau­lių uni­ver­si­te­te ir Dai­lės aka­de­mi­jo­je Vil­niu­je. Vir­šų paė­mė mei­lė me­džiui. Gal to­dėl, kad jo tė­tė bu­vo dar­bų, o ma­ma – dai­lės mo­ky­to­jai.

Nuo pen­ke­rių me­tų ban­dė iš­drož­ti ba­rel­je­fą. Suau­gęs iš me­džio iš­ban­dė da­ry­ti vis­ką. Bet bu­vo įsi­gi­jęs ir di­de­les me­ta­lo te­ki­ni­mo stak­les, ku­rias pri­tai­kė srie­gi­nių-ažū­ri­nių žva­ki­džių ga­my­bai. Anuo­met to nie­kas ki­tas Lie­tu­vo­je ne­da­rė.

Su­ren­gęs sa­vo dar­bų pa­ro­dą, įsto­jo į Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą.

„Be kū­ry­bos, dar drož­da­vau or­na­men­tus kars­tams, tai pa­dė­jo iš­lai­ky­ti šei­mą, – at­vi­rai pa­sa­ko­ja Ai­va­ras. – 1999 me­tais bu­vau pa­kvies­tas į skulp­to­rių sto­vyk­lą Juodk­ran­tė­je, Ra­ga­nų kal­ne. Ta­da iš­dro­žiau sa­vo pir­mą­ją skulp­tū­rą. Po ke­le­tą skulp­tū­rų yra pa­lik­ta Len­ki­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je. Lie­tu­vo­je ma­no dar­bai gy­ve­na Kel­mė­je, Kra­žiuo­se, Ak­me­nė­je, Va­rė­no­je ir Juodk­ran­tė­je. O pro ma­no "Lau­mę", ran­ka ro­dan­čią į Ra­ga­nų kal­no eks­po­zi­ci­jos pra­džią, pa­si­žiū­ri vi­si va­žiuo­jan­tys į Ni­dą...“

Ai­va­ras sva­jo­ja su­grįž­ti prie me­džio skulp­tū­rų dro­žy­bos, ku­rios te­ko at­si­sa­ky­ti dėl ma­te­ria­lių­jų da­ly­kų.

Ama­ti­nin­kas ra­ga­vo ir emig­ran­to duo­nos – tre­jus me­tus va­ži­nė­jo dirb­ti į Nor­ve­gi­ją. Įren­gi­nė­jo ir re­mon­ta­vo bal­ko­nus, te­ra­sas, at­li­ko vi­daus ap­dai­los dar­bus. „Ten pail­sė­jau, – da­bar pri­si­me­na. – Ge­ri at­ly­gi­ni­mai, kom­for­tiš­ka ap­lin­ka. Nie­kuo ne­rei­kia rū­pin­tis. Tik dirb­ti.“

Nor­ve­gi­jo­je iš­mo­ko da­ry­ti laip­tus. Pa­ma­tė, jog jų pa­klau­sa di­de­lė ir Lie­tu­vo­je. Nuo 2006-ųjų tuo ir ver­tė­si. Bet, pra­si­dė­jus kri­zei, žmo­nės ta­po vis ma­žiau mo­kūs. No­rė­da­vo pra­ban­gių laip­tų už ma­žą kai­ną. Ai­va­ras pa­var­go įti­ki­nė­ti ir įsi­tei­ki­nė­ti. Tuo­met iš dirb­tu­vių „Laip­tai.lt“ gi­mė „Kel­mas.lt“.

Au­to­rės nuo­tr.

Iki šiol Ai­va­ras Nor­bu­tas daug in­ves­ta­vo į stak­les. Pro­tin­gos stak­lės prog­ra­muo­ja­mos kom­piu­te­riu.

Sa­vo dirb­tu­vė­se Ai­va­ras Nor­bu­tas ga­mi­na 170 rū­šių ga­mi­nių iš me­džio. Tarp jų – ir ori­gi­na­lios duo­ni­nės.

Pjaus­ty­mo len­te­lės at­ro­do lyg su­ve­ny­rai.

De­šim­tys vis ki­to­kių pa­ka­bu­čių rak­tams. Pa­gal šei­mi­nin­ko po­rei­kius ir po­mė­gius. Tai sa­vo­tiš­ki sim­bo­liai.

Ama­tas Ai­va­rui Nor­bu­tui su­tei­kia sa­vo­tiš­ką lais­vę.

La­ze­ri­nėmis stak­lėmis Bro­nius iš­ra­šo ai­riš­kas rai­des į šią ša­lį ke­liau­sian­tiems pa­dėk­liu­kams.