Naudingų grožybių galima pagaminti ir iš laikraščio

Nau­din­gų gro­žy­bių ga­li­ma pa­ga­min­ti ir iš laik­raš­čio

Kel­mės ra­jo­ne, Gir­ni­kų kai­me, gy­ve­na­n­ti Vi­ta Va­lie­nė kar­tais iki pa­ry­čių ku­ria vi­so­kiau­sias gro­žy­bes. Mo­ters ran­ko­se per­skai­ty­tas laik­raš­tis virs­ta rė­me­liais nuo­trau­koms, gė­lių puokš­te, o pa­pras­čiau­sias bu­te­lis – skry­bė­lė­ta pa­ne­le ar­ba po­nu.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kū­rė­jos gys­le­lė iš tė­vų

Vi­ta Va­lie­nė svars­to, jog po­mė­gį kur­ti įvai­riau­sias gro­žy­bes bui­čiai pa­vel­dė­jo iš tė­čio. Nuo Lau­ku­vos ki­lęs Vy­tau­tas Kirk­lys bu­vo sa­va­moks­lis dro­žė­jas. Jis da­ry­da­vo rankš­luos­ti­nes, drož­da­vo sam­čius ir šaukš­tus, iš­ban­dė dau­gy­bę me­džio dar­bų.

Kū­rė­jos gys­le­lė at­si­spin­di vi­so­je po­nios Vi­tos bui­ty­je. Pap­la­tin­tas bu­to bal­ko­nas at­sto­ja te­ra­są, iš­puoš­tą tarp me­džio ša­kų įrė­min­tu pa­veiks­lu, iš laik­raš­čio pa­da­ry­tais pa­ka­bu­kais ir miš­ko gro­žy­bė­mis, ant sta­lo su­sta­ty­to­mis pa­čios iš pa­pras­čiau­sio mai­šo ir ce­men­to pa­da­ry­to­mis va­zo­mis.

Kam­ba­ry­je mo­ters deko­ruo­tos va­zos, ori­gi­na­lūs rė­me­liai nuo­trau­koms, po­pie­ri­nių gė­lių puokš­te­lės.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, jog čia tik ma­ža da­lis jos kū­ri­nių. Di­džio­ji da­lis drau­gų, kai­my­nų ir gi­mi­nai­čių na­muo­se. Juos mo­te­ris iš­do­va­no­ja. Nes daž­niau­sia ir ku­ria ko­kiai nors pro­gai.

Nuo pen­kio­li­kos me­tų sa­vo dar­bo kar­je­rą pra­dė­ju­si Vi­ta Va­lie­nė dar­ba­vo­si siu­vyk­lo­je, li­go­ni­nė­je, se­ne­lių glo­bos na­muo­se. Šiuo me­tu dirb­ti ne­lei­džia svei­ka­ta. Tad mo­te­ris pa­si­nė­rė į kū­ry­bą ir bui­ties gra­ži­ni­mą.

Nors gy­ve­na kai­mo dau­gia­bu­ty­je, po lan­gais sten­gia­si pa­si­da­ry­ti gė­ly­niu­ką, ba­sei­niu­ką su žu­vy­tė­mis.

Be­je, po­nia Vi­ta sa­ko, jog kū­rė­jos gys­le­lę pa­vel­dė­jo ir iš ma­mos gi­mi­nės, ku­rio­je vi­si bu­vo mu­zi­ka­lūs ir bal­sin­gi. Šiuos ta­len­tus mo­te­ris iš­nau­do­ja dai­nuo­da­ma Už­ven­čio kul­tū­ros cent­ro an­samb­liuo­se „Gi­ja“ ir „Blez­din­ge­li“ bei gie­do­da­ma baž­ny­čios cho­re.

Ant so­fos, tie­siog po ran­ka, pa­dė­tas akor­deo­nas. Kai pa­vargs­ta nuo bui­ties dar­bų ar­ba su­lau­ku­si sve­čių po­nia Vi­ta kar­tais už­gro­ja. Virk­dy­ti akor­deo­ną iš­mo­ko pa­ti, nes ne­tu­rė­jo są­ly­gų mo­ky­tis mu­zi­kos mo­kyk­lo­je.

Ran­kos ir iš­mo­nė daug ką ga­li

Nu­va­žia­vu­si į Tel­šius ar ki­tą di­des­nį mies­tą V. Va­lie­nė vi­suo­met ne­ria į au­di­nių par­duo­tu­ves. Čia per­ka tiu­lio, ka­ro­liu­kų ir ki­to­kių jos dar­be­liams rei­ka­lin­gų me­džia­gų. Par­si­ve­ža karš­tų kli­jų, kie­tes­nio po­pie­riaus, la­ko. Ne­pa­mirš­ta ir ko­kio įdo­mes­nio me­de­lio ar gė­lės dai­go na­mų ap­lin­kai.

Po­nia Vi­ta įsi­ti­ki­nu­si, jog bran­gius na­mų in­ter­je­ro daik­tus ga­li pa­keis­ti uni­ka­lūs sa­vo ran­kų dar­bo da­ly­kai, ku­riems rei­kia tik mi­ni­mu­mo lė­šų me­džia­goms, iš­mo­nės ir ke­lių va­lan­dų kruopš­taus dar­bo.

Bal­ko­ne di­džiu­lį sta­lą puo­šia pa­čios Vi­tos kur­tos uni­ka­lios va­zos. Jas mo­te­ris pa­da­ro iš se­nų nau­do­tų mai­šų me­džia­gos ir ce­men­to. Tech­no­lo­gi­ja, pa­sak jos, la­bai pap­ras­ta. Ce­men­tą pra­skie­di van­de­niu, iš­mai­šai, į ko­šę pa­mer­ki skiau­tę mai­šo me­džia­gos. Šiek tiek pa­lai­kai , pa­skui į skiau­tę įde­di pa­pras­tą plas­ti­ki­nį va­zo­nė­lį, skiau­tės kraš­tus gra­žiai pa­dra­pi­ruo­ji ir lei­di su­sting­ti. Kai su­stings­ta, ga­li­ma nu­da­žy­ti vie­na ar ke­lio­mis spal­vo­mis, pa­skui nu­la­kuo­ti.

Dar vie­nas V. Va­lie­nės ho­bis – puoš­ti bu­te­lius. Bu­te­lį ap­lip­do spal­vo­tu po­pie­rium. Iš tiu­lio pa­siu­va si­jo­nė­lį ar­ba su­kne­lę, ap­vel­ka bu­te­lį, jo kak­lą pa­puo­šia skry­bė­lai­te, už­de­da ka­ro­lius – ne bu­te­lis, o dai­li pa­ne­lė.

Prieš Ka­lė­das kai­my­nė pa­pra­šė ap­reng­ti net tris bu­te­lius, kad ga­lė­tų pa­do­va­no­ti mar­čioms. Po­nia Vi­ta dar­ba­vo­si iki pen­kių ry­to. „Taip įsi­jau­čiau, kad bū­čiau ga­lė­ju­si dirb­ti ir iki aš­tuo­nių, – me­na auk­sa­ran­kė. – Die­ną daug bui­ties dar­bų, ru­ti­nos, o va­ka­re nė­ra šur­mu­lio, ra­mu, atei­na įkvė­pi­mas, ga­liu dar­buo­tis per nak­tį.“

Bu­te­lio for­mos pa­dik­tuo­ja daug idė­jų. Iš jų ga­li­ma kur­ti ne tik da­mas. Pa­vyz­džiui, sa­vo vy­rui Vy­tau­tui iš bu­te­lio ji pa­da­rė trak­to­ri­nin­ką su kas­tu­vu ran­ko­je. Ka­dan­gi jos vy­ras – su­ma­nus, darb­da­vių gi­ria­mas me­cha­ni­za­to­rius.

Iš se­nų per­skai­ty­tų laik­raš­čių V. Va­lie­nė ku­ria žais­lus eg­lu­tei, puokš­te­les ir rė­me­lius nuo­trau­koms.

Laik­raš­tį ji su­lanks­to pail­go­mis juos­te­lė­mis. Jas su­kar­po ma­žes­niais ga­ba­liu­kais, su­su­ka į ri­ti­nė­lius ir išei­na gė­ly­tės. Jas kli­jais pri­lip­do ant iš kar­to­no iš­kirp­to rė­me­lio, nu­purš­kia da­žais, kai nu­džiūs­ta, pa­de­ko­ruo­ja spal­vo­tu na­gų la­ku, ir išei­na ori­gi­na­lus rė­me­lis.

Prie­dai prie vo­ke­lio

Mo­te­ris sa­ko, jog laik­raš­tis – pui­ki me­džia­ga rank­dar­biams. Jis ge­rai su­ge­ria da­žus. Kar­tais iš laik­raš­čio pa­da­ro ir gė­lių puokš­te­les. Jas su­de­da ir pri­tvir­ti­na iš kar­to­no pa­da­ry­ta­me krep­še­ly­je. Dru­ge­liu pri­se­ga vo­ke­lį su at­vi­ru­ku ir pi­ni­go bank­no­tu.

Mo­te­ris sa­ko, jog tai pui­kus prie­das prie pi­ni­gi­nės do­va­nos. Ka­dan­gi da­bar nie­kas, net vai­kai, ei­da­mi į gim­ta­die­nius, ne­per­ka do­va­nų, o ne­ša vo­ke­lius su pi­ni­gais, ne­pa­to­gu įteik­ti vie­ną vo­ke­lį. Kai jis ne­kal­tai pri­seg­tas prie pa­čios pa­ga­min­to su­ve­ny­ro – vi­sai kas ki­ta.

Kar­tais gė­ly­tes puokš­te­lėms po­nia Vi­ta da­ro iš tam­po­mo po­pie­riaus.

Mėgs­ta prie­dus prie vo­ke­lio pa­da­ry­ti ir iš putp­las­čio. Pa­vyz­džiui, sa­vo vy­rui su šven­te pa­do­va­no­jo iš putp­las­čio iš­pjaus­ty­tą fo­li­ja ir sal­dai­niais ap­kli­juo­tą trak­to­rių, ku­rio vi­du­je bu­vo do­va­na – cha­la­tas. Se­sers šven­tei iš­pjaus­tė au­to­mo­bi­lį ir taip pat jį ap­lip­dė fo­li­ja ir sal­dai­niais. Tai bu­vo sim­bo­li­nė do­va­na, ka­dan­gi tuo me­tu bu­vo su­ge­dęs se­sės au­to­mo­bi­lis.

Idė­jų pa­dik­tuo­ja ir me­dis

V. Va­lie­nė mėgs­ta vaikš­čio­ti po miš­ką. Jis taip pat pa­dik­tuo­ja daug idė­jų kū­ry­bai. Sa­vo bal­ko­ną-te­ra­są mo­te­ris pa­puo­šė se­nu pa­veikslu, ku­rį jau ruo­šė­si iš­mes­ti. Įrė­mi­no jį me­džio ša­ko­mis, pa­ka­bi­no ant sie­nos. Pui­kus ak­cen­tas bal­ko­nui.

Tarp mal­kų ra­du­si sto­rą ša­ką iš­pu­vu­siu vi­du­riu pa­ma­nė, jog de­gin­ti ją gai­la. Mo­te­ris iš­va­lė pu­vė­sius, pri­dė­jo sa­ma­nų, į jas au­ga­liu­kų, pa­sta­tė žva­kių ir pa­puo­šė sa­vo sta­lą uni­ka­lia puokš­te.

Iš pa­čios gam­tos pa­siū­ly­tų me­džia­gų: ka­du­gių, sau­suo­lių po­nia Vi­ta pa­da­ro ir Vė­li­nių puokš­čių.

Au­to­rės nuo­tr.

Vi­ta Va­lie­nė su­gal­vo­jo pa­pla­tin­ti bu­to bal­ko­ną, ir jis vir­to te­ra­sa, ku­rio­je ga­li­ma vai­šin­tis, va­ka­ro­ti, iš­si­kep­ti šaš­ly­kų

.

Vi­tos Va­lie­nės ran­ko­se bu­te­lis tam­pa mer­gai­te.

Iš ce­men­to ir mai­šo me­džia­gos pa­da­ry­ti va­zo­nai lau­kia pa­va­sa­rio, kai į juos bus pa­so­di­na­mi au­ga­lai.

Puokš­te­lės kar­tais tar­nau­ja kaip su­ve­ny­ras ša­lia do­va­no­ja­mo vo­ke­lio.

Rė­me­lis duk­ros nuo­trau­kai ir pa­ka­bu­kas pa­da­ry­ti iš se­nų laik­raš­čių.