Natūralius oro gaiviklius galime pasigaminti patys

Na­tū­ra­lius oro gai­vik­lius ga­li­me pa­si­ga­min­ti pa­tys

Vie­to­je sin­te­ti­nių ir ne­re­tai kenks­min­gų me­džia­gų tu­rin­čių oro gai­vik­lių, įsi­gy­ja­mų par­duo­tu­vė­se, ga­li­me nau­do­ti kur kas svei­kes­nius na­tū­ra­lius, ku­rie sa­vo kva­pais nie­kuo ne­nu­si­lei­džia. Jų ga­my­bos pro­ce­są pa­čios iš­ban­dė Ža­ga­rės gim­na­zi­jos moks­lei­vės.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Spi­ri­ti­nis ga­mi­nys ga­li aler­gi­zuo­ti

Jo­niš­kio Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­jos kar­tu su Eko­lo­gi­nio švie­ti­mo cent­ru su­reng­to­je ra­jo­ni­nė­je moks­lei­vių kon­fe­ren­ci­jo­je Ža­ga­rės gim­na­zi­jos mo­ki­nės Ode­ta Šle­žai­tė, Ga­bi­ja Ne­chaj ir Bri­gi­ta Mit­ri­kai­tė pa­sa­ko­jo ban­džiu­sios na­tū­ra­lius kva­pik­lius ga­min­ti tri­mis bū­dais. Įvai­rias žo­le­les, vai­sių žie­ve­les, prie­sko­nius tie­siog už­pli­kė ver­dan­čiu van­de­niu, už­py­lė spi­ri­tu ar­ba ga­mi­no hid­ro­la­tą – dis­ti­liuo­tą van­de­nį.

Pir­mie­ji du ga­my­bos bū­dai pa­si­ro­dė ne to­kie ge­ri. Po sa­vai­tės pli­ky­tos žo­le­lės bei žie­ve­lės su­pe­li­jo, ma­lo­niai dvel­kė tik mė­gi­nys su ci­na­mo­nu. Nuo spi­ri­tu už­pil­tų mė­gin­tu­vė­lių skli­do ga­na ryš­kus al­ko­ho­lio kva­pas. Tuo tar­pu, skaid­rūs hid­ro­la­tai sklei­dė ma­lo­nų kva­pą, ypač ruoš­ti su mė­to­mis ir ci­na­mo­nu.

Mo­ki­nių tei­gi­mu, pa­sta­ra­sis bū­das ge­riau­sias dar ir tuo, kad yra eko­lo­giš­kiau­sias. Spi­ri­ti­nis ga­mi­nys ga­li aler­gi­zuo­ti, bū­ti per ašt­rus. Be to, pa­kei­tę sa­vo bū­vį hid­ro­la­tai yra la­bai sta­bi­lūs – kai ku­rie jų ne­kin­ta net iki 2 me­tų.

Dis­ti­liuo­to kva­pio­jo van­dens ga­my­ba

Gim­na­zis­tės de­ta­liai pa­pa­sa­ko­jo hid­ro­la­tų ar­ba ki­taip – dis­ti­liuo­to kvap­naus van­dens – ga­my­bos pro­ce­są.

Šiam dar­bui rei­kia gi­laus puo­do, ke­ra­mi­nės ply­te­lės, dvie­jų stik­li­nių in­dų, įpras­to me­džia­gi­nio ar­ba po­pie­ri­nio rankš­luos­čio, le­du­kų, pa­si­rink­tų žo­le­lių, prie­sko­nių ar­ba vai­sių žie­ve­lių, ku­rių kvap­naus van­dens no­rė­tu­me pa­si­ga­min­ti.

Į gi­lų puo­dą įde­da­me paaukš­ti­ni­mą – ke­ra­mi­ki­nę ply­te­lę ar ki­tą šva­rų ir karš­čiui at­spa­rų daik­tą. Paaukš­ti­ni­mas rei­ka­lin­gas, kad in­das, ku­ria­me rink­sis hid­ro­la­tas, ne­si­lies­tų su puo­do dug­nu. Į puo­dą pri­be­ria­me no­ri­mos ža­lia­vos ir už­pi­la­me ge­ria­muo­ju van­de­niu, kad ap­sem­tų.

Ant paaukš­ti­ni­mo už­de­da­me neaukš­tą, bet kuo pla­tes­niais kraš­tais in­de­lį. Ja­me rink­sis hid­ro­la­tas.

Puo­do kraš­tus ge­rai ap­su­ka­me rankš­luos­čiu. Ta­da de­da­me ant­rą in­dą, ku­rio kraš­tai tu­ri lies­tis su puo­do kraš­tais, o rankš­luos­tis – juos ne­prie­kaiš­tin­gai už­san­da­rin­ti.

Už­kais­tą puo­dą šil­do­me ant ma­žos ug­nies. Į ant­rą­jį in­dą nuo­lat de­da­me le­du­kus. Rei­kia ste­bė­ti, kai pil­do­si hid­ro­la­to in­das ir kad puo­do dug­ne van­duo vi­siš­kai neiš­ga­ruo­tų.

Ypač ti­ko ci­na­mo­nas

Moks­lei­vėms dar­bą at­lik­ti pa­siū­liu­si pe­da­go­gė Li­na Mar­tin­kie­nė „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo, kad ge­riau­siai pa­vy­ko hid­ro­la­tas su ci­na­mo­nu. Šiek tiek silp­nes­nį kva­pą sklei­dė dis­ti­lia­tas su mė­to­mis. Tuo tar­pu, hid­ro­la­tas su ka­va pa­si­ro­dė spe­ci­fi­nio sko­nio ir to­li gra­žu ne kiek­vie­nam priim­ti­nas.

„Hid­ro­la­tus pui­kiai ga­li­ma ga­min­ti iš kve­pian­čių gė­lių žie­dų, ku­rių aro­ma­tas ma­lo­nus dau­ge­liui. Ta­čiau ka­dan­gi su mo­ki­niais dir­bo­me tuo me­tu, kai gė­lių ne­bu­vo, nau­do­jo­mės to­mis me­džia­go­mis, ku­rios mus su­pa. Ru­de­nį ga­lė­si­me ban­dy­mus tęs­ti, – sa­kė L. Mar­tin­kie­nė. – Ma­nau, kad nor­in­tie­ji ga­lė­tų pa­si­ga­min­ti gai­vių ir stip­rių aro­ma­tų iš pu­šų spyg­lių ar ka­da­gių, nes jie pa­tys tu­ri ete­ri­nių alie­jų ir pra­drės­kus sklei­džia stip­rų kva­pą“.

Sau­go­ma gam­ta

Nors hid­ro­la­tas yra ant­ri­nis ete­ri­nių alie­jų ga­my­bos pro­duk­tas, jis tu­ri pui­kių te­ra­pi­nių sa­vy­bių. Hid­ro­la­tuo­se yra šiek tiek pa­ties ete­ri­nio alie­jaus, be to, dis­ti­liuo­jant iš au­ga­lo iš­gau­na­mos van­de­ny­je tir­pios me­džia­gos, ku­rių ne­ra­si­me ete­ri­niuo­se alie­juo­se – jos ati­duo­da­mos tik hid­ro­la­tui.

Hid­ro­la­tai – švel­nios ir sau­gios me­džia­gos. Mo­ky­to­jos tei­gi­mu, juos ga­li­ma purkš­ti ant odos, nau­do­ti in­ha­lia­ci­joms, pil­ti į vo­nią, kvė­pin­tis, mė­gau­tis jų aro­ma­te­ra­pi­ja. Ka­dan­gi jie bū­na be­spal­viai, už­purkš­ti ne­nu­da­žo rū­bų.

„Pa­tiems pa­si­ga­min­ti kva­pių­jų van­de­nų ne tik įdo­mu. To­kiu bū­du su mo­ki­niais mes mo­ko­mės sau­go­ti gam­tą. Juk sin­te­ti­niuo­se kva­pik­liuo­se gau­su che­mi­nių me­džia­gų, ku­rios nei­gia­mai vei­kia ap­lin­ką. Pa­vyz­džiui, ae­ro­zo­liai, ku­rie nai­ki­na ozo­no sluoks­nį“, – ar­gu­men­tus, ko­dėl pa­tar­ti­na pa­tiems pa­si­ga­min­ti gai­vik­lius ir kva­pik­lius, dės­tė mo­ky­to­ja Li­na Mar­tin­kie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

HID­RO­LA­TAI: Ža­ga­rės gim­na­zi­jos mo­ki­nių iš prie­sko­nių bei žo­le­lių pa­ga­min­ti hid­ro­la­tai do­mi­no ne vie­ną mo­ky­to­ją ir mo­ki­nį.