Namų teatre – rankų ir kojų lėlės

Namų teatre – rankų ir kojų lėlės

Na­mų teat­re – ran­kų ir ko­jų lė­lės

Na­mų lė­lių teat­ras skir­tas kū­ry­bin­goms ma­moms ir mo­čiu­tėms. Šiau­lie­tė lė­li­nin­kė Gi­ta­na Mont­vi­die­nė įsi­ti­ki­nu­si – lė­lės pui­ki mo­ko­mo­ji prie­mo­nė ap­tar­ti el­ge­sio pro­ble­mas. Žais­lus ga­li­ma su­kur­ti ir iš li­ku­sios vie­nos pa­mes­ti­nu­kės pirš­ti­nės.

Si­mo­na PU­ŽAI­TĖ

simona@skrastas.lt

Lė­lė – mo­ky­to­ja

„Pir­miau­sia rei­kia lė­liš­kai pa­si­svei­kin­ti – ap­si­ka­bin­ti“, – sa­ko Gi­ta­na. Ant ran­kų už­mau­tos lė­lės-pirš­ti­nės ap­si­ve­ja vie­na ki­tą.

Vai­kas pa­me­tė pirš­ti­nę, li­ko tik vie­na? Lė­li­nin­kė siū­lo tai iš­nau­do­ti ir iš li­ku­sio­s su­kur­ti ant ran­kos už­mau­na­mą lė­lę. Iš­vaiz­da pri­klau­so nuo pri­siū­to vei­do ir ak­se­sua­rų – ga­li­ma pri­mon­tuo­ti skry­bė­lai­tę, į ran­kas įspraus­ti la­ga­mi­nė­lį, kas­dien keis­ti si­jo­nė­lius.

Ma­ža­sis na­mų lė­lių teat­ras su­si­de­da iš tiek as­me­nų, kiek yra šei­mo­je. Kiek­vie­nam su­ku­ria­mas sa­vi­tas cha­rak­te­ris.

„Bet ko­kią pa­sa­ką, is­to­ri­ją, die­nos nuo­ty­kį, jei vai­kui kaž­ko ne­pa­vy­ko pa­da­ry­ti ar pri­krė­tė ne­ge­rų dar­bų, el­ge­sio pro­ble­mą ga­li­ma su­vai­din­ti su per­so­na­žais. Vai­kas spek­tak­liu­ke at­pa­žįs­ta sa­vo si­tua­ci­ją“, – kal­ba lė­li­nin­kė.

Gi­ta­na pri­me­na liūd­ną sta­tis­ti­ką, kad tė­vai sa­vo vai­kams per die­ną ski­ria tik sep­ty­nias mi­nu­tes. Jos įsi­ti­ki­ni­mu, va­ka­ri­nė pa­sa­ka prieš mie­gą užau­gi­na do­res­nius vai­kus.

Ant ran­kos už­mau­ta lė­lė ga­li pa­dė­ti ma­ža­me­čiui mo­ky­tis, skai­ty­ti kny­gą. Toks „mo­ky­to­jas“ re­ko­men­duo­ja­mas iki­mo­kyk­li­nio am­žiaus, pra­di­nių kla­sių vai­kui.

Pa­dė­jo pa­mo­ko­se

Lė­lių kū­ri­mas pra­si­dė­jo at­si­tik­ti­nai prieš pen­ke­rius me­tus. „Du­bi­jos“ mo­kyk­lo­je G. Mont­vi­die­nė dir­bo do­ri­nio ug­dy­mo mo­ky­to­ja.

Mo­kyk­la tu­rė­jo svei­kuo­liš­kos mo­kyk­los pa­krai­pą, pe­da­go­gei te­ko įkur­ti "vy­dū­nie­čių" bū­re­lį, pa­rem­tą Vy­dū­no fi­lo­so­fi­ja.

Jį lan­kė pra­di­nu­kai nuo pir­mos iki ket­vir­tos kla­sės, to­dėl te­ko ieš­ko­ti bū­do, kaip su ma­žai­siais kal­bė­ti pa­pras­tai apie su­dė­tin­gus da­ly­kus.

Mo­ky­to­ja į pa­gal­bą pa­si­tel­kė lė­les.

„Maž­daug mė­ne­sį kiek­vie­ną va­ka­rą megz­da­vau lė­les. Kai jas pa­da­viau vai­kams, fi­lo­so­fi­jos įga­vo pra­smę“, – pa­sa­ko­jo G. Mont­vi­die­nė.

Per žai­di­mą su lė­lė­mis mo­ky­to­ja su­ge­bė­jo su­do­min­ti mo­ki­nius, jie pa­si­ro­dė įvai­riuo­se res­pub­li­ki­niuo­se ren­gi­niuo­se.

Pa­siu­vu­si lė­lę Rau­do­ną var­ną pe­da­go­gė da­ly­va­vo Gė­tės ins­ti­tu­to reng­ta­me se­mi­na­re – pa­tir­ti­mi, kaip lė­les pa­nau­do­ti kla­sė­je, da­li­no­si su ko­le­go­mis.

Svar­bu trans­for­muo­ti

Pa­sak G. Mont­vi­die­nės, pa­siū­ti lė­les pa­gal iš­kar­pą pa­pras­čiau, ta­čiau ji lė­les mez­ga.

„Nie­ka­da nė­jau leng­vais bū­dais“, – paaiš­ki­na. Megz­ti uži­ma il­giau, rei­kia įdė­ti dau­giau dar­bo, bet re­zul­ta­tas – jau­kes­nis, ar­ti­mes­nis.

Gal­vą lė­li­nin­kė už­pil­do sin­te­po­nu, vei­do puo­šy­bai nau­do­ja sa­gas, siū­lus. No­rint pa­keis­ti per­so­na­žo iš­vaiz­dą ar trans­for­muo­ti lė­lę vi­suo­met pa­dės ak­se­sua­rai, dra­bu­žiai, kei­čia­mos šu­kuo­se­nos.

Pa­ryš­kin­tos lū­pos su­ku­ria iš­raiš­kin­ges­nę lė­lės emo­ci­ją. Šuo nu­ka­ru­sio­mis au­si­mis – ko­jų lė­lės. Au­sys val­do­mos ju­di­nant va­lą.

Gi­ta­na siū­lo sce­ną su­meist­rau­ti iš ap­kli­juo­tos kar­to­ni­nės dė­žės, užuo­lai­dos – iš nė­ri­nių. Vei­kė­jai ga­li bū­ti mi­nia­tiū­ri­nės lė­lės – barz­do­ti nykš­tu­kai.

Vil­niaus teat­re „Lė­lė“ yra apie 40 šiau­lie­tės pa­siū­tų lė­lių, di­de­lis sep­ty­nių met­rų dry­žuo­tas šim­ta­ko­jis.

Lė­lės vai­di­na ma­žo­jo­je sce­no­je. Ant­ros to­kios pat lė­lės G. Mont­vi­die­nė ne­no­ri ga­min­ti, nes taip bū­tų pra­ras­tas kū­ry­bos ele­men­tas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

IDĖ­JA: Ko­jų lė­lių šu­nų au­sis ga­li­ma ju­din­ti pri­tai­sy­tu va­lu.

PA­MO­KOS: Šiau­lie­tė lė­li­nin­kė Gi­ta­na Mont­vi­die­nė tė­vams siū­lo bet ko­kią pa­sa­ką, is­to­ri­ją, vai­ko die­nos nuo­ty­kį, el­ge­sio pro­ble­mą su­vai­din­ti su per­so­na­žais.

TRANS­FOR­MA­CI­JA: No­rint pa­keis­ti lė­lės švaiz­dą pa­dės ak­se­sua­rai, dra­bu­žiai, kei­čia­mos šu­kuo­se­nos.