Naujausios
Muilinas įtarumo šešėlis
Mielosios, iki šiol esu nesava, nes buvau apkaltinta baisiais dalykais ir dar dabar į mane žiūrima nepatikliai.
Viskas prasidėjo nuo to, kad maniškis įsigijo dviratį, iš ko aš supratau kad ėmė rūpintis savo išvaizda bei sveikatos būkle ir nutarė ilgai bei laimingai gyventi...
Tai, prisipažinsiu, sukėlė man tam tikrų pagrįstų įtarimų. Ar tik ne kokia ilgakojė paukštytė bus jį pastūmėjusi tokiems pokyčiams — juk kritinis vyrui amžius...
Todėl nusprendžiau taupyti dviračiui — jei jau važiuosime, tai kartu, o įtarimus nukišau kuo giliau į pasąmonę.
Taip jis važinėjosi savaitę, kol vieną dieną pakliuvo į lietų, išsimaurojo ir grįžo abu su dviračiu labai purvini.
Nustebau, kai maniškis įsivarė dviratį į vonią plauti. Hm, svetimų namų įpročiai? Gyvenime kojinių turbūt nėra išsiplovęs.
Bet pamačiusi, kad pasiėmė indų ploviklį, geraširdiškai pasiūliau pasinaudoti ekologiniu muilu.
Nuo to viskas ir prasidėjo...
Kitą vakarą maniškis iš pasivažinėjimo grįžo nubalnotom galūnėm, kraujuojantis ir išbalęs...
Operatyviai puoliau prie vaistinėlės, sakau, dezinfekuosiu žaizdą, gal dar kokią tabletę nuo skausmo arba nuo nervų sugirdysiu...
Bet maniškis kategoriškai atstūmė ranką su peroksido buteliuku ir taip pažiūrėjo į mane, kad net nutirpau...
Pagalvojau, gal bus pamišęs iš skausmo, tai pasiūliau tabletę. Bet jis griežtai atsisakė, sumurmėjęs, kad aš jį atseit norinti nunuodyti...
Negana to, jis atsisakė iš mano rankų imti bet kokį maistą, netgi mėgstamiausius varškėtukus su peletrūnais, kurių, jo belaukdama, buvau priraičiusi...
„Kas atsitiko, kur dingo mano vyras? Kas man pakišo tą paranojišką monstrą?“, — bandžiau juokauti, tačiau maniškis neišspaudė nė šypsenos užuomazgos.
„Dėl Dievo, tai kas gi atsitiko?, — ne juokais ėmiau pykti ir glumti.
„Tobulai viską suplanavau... Dirbi viena ar su bendrininku?“ — vyptelėjo.
„Kokiu bendrininku? Kas dabar užėjo?“
„Iš kur gavai tą muilą?“, — kvotė kaip koks nacistas, net šiurpai per nugarą nuėjo.
„Pirkau ekologinėje parduotuvėje“, — paaiškinau.
„Vadinasi, viena...“, — nutęsė.
Žodis po žodžio išsiaiškinau...
Pasirodo, mano ekologinis muilas ištepė ir sugadino stabdžių žarnelę, tam maniškis rėžėsi į griovį ir vos sprando nenusisuko.
„Tai kuo esu kaltinama?“, — netekau kantrybės.
„Tyčiniu stabdžių sugadinimu, siekiant paveldėti svetimą turtą ir gauti draudimo pinigus, kuriuos pati prieš mėnesį pasitvarkei“, — paaiškino.
Prisiminiau, kaip prieš mėnesį draudimo agentas iš tiesų įtikino mus apsidrausti sveikatos ir gyvybės draudimu, o mirties atveju būtų išmokėta kompensacija (jei neklystu — 100 000 litų) gyvam likusiam sutuoktiniui.
Turėjau ilgai įrodinėti, raminti saviškį, po nosimi čirškinti spirgučius, kol jis galutinai psichologiškai palūžo ir suvalgė visą dubenį pyragėlių.
„Ir ką tu būtum dariusi su tuo 100 000 litų?“, — pasiteiravo taršydamas pyragiukus.
„Pirmiausiai atiduočiau paskolą bankui, nes užkniso, nusipirkčiau sportinę ekonomišką mašinėlę, pasiimčiau metus atostogų savo noru, ir iškeliaučiau į kelionę aplink pasaulį“, — išpyškinau.
„O, tai aiškėja, kad viskas jau suplanuota, tai gal ir bilietai nupirkti, gal ir mašiną jau padėjo kas nors išsirinkti? Ar tik ne tas draudimo agentas?“, — ir viskas prasidėjo iš naujo.
Jis vėl nebeima nieko iš mano rankų, dviratį išsivalė dantų šepetuku ir laiko rūsyje, nuo kurio rakto aš neturiu, miegame atskiruose kambariuose, o prieš užmigdama aš tyčia mintyse leidžiu tą 100 000 litų. Pagalvojau, kad visai būtų neblogai pasikeisti butuką į mažesnį, bet arčiau centro, o vietoj dvigulės lovos, kuri, kaip suprantu, nebereikalinga, pasistatyčiau senovišką viengulę ir dar tilptų antikvarinė komoda, kurią nusižiūrėjau...
Fui, kokios mintys, bet pats kaltas...
Ieva, įtarumo auka