Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Moterys kaip žuvys — tik drumsčia vandenį!
Turiu pripažinti, kad manoji Ieva — tolerantiškas žmogus. Tik nesusigaudo vyriškuose reikaluose. Kelis kartus pasiėmiau ją kartu į naktinę žvejybą, norėdamas įrodyti, kad tas didžiulis karpis nebuvo pirktas iš prekybos centro, o aplink tvenkinius nešmirinėja „barakudos“ — bent jau rudenį.
Ji sakė, kad tik pamačiusi žvejybos ypatumus, jausis saugiau ir kitą kartą išleis žvejoti ramia širdimi. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai imu ją į žvejybą. Daugiau tokios klaidos tikrai nedarysiu...
Pristačiau Ievą žvejams. Visi iš didžiosios „Ž“ raidės. Kiekvieną sugautą karpį pabučiuoja į lūpas ir... paleidžia, tikėdamiesi dar kartą susitikti.
Iš moteriškės su vyrais tikėjomės supratimo ir pagalbos. Padavėm fotoaparatą — įamžink mūsų laimikius. Greitai ji išmoko taip fotografuoti, kad karpis atrodytų didesnis negu mes.
Nušalinom nuo šių pareigų po to, kai neatsiklaususi paleido į laisvę Liongino didžiausią karpį. Net nenufotografavusi! Tačiau tai dar nebuvo viršūnė.
Daviau jai meškerę. Aišku, pačią geriausią. Užmetė kabliuką su masalu ir iš pirmo karto ištraukė didžiausią tvenkinio karpį. Tą milžiną mes sapnavom naktimis... „Nesąmonė“, — šnabždėjosi vyrai, o balse ne pyktis, bet agonija su nuostaba. O aš — optimistas — pasiguodžiau, kad čia dėl mano meškerės jai taip pasisekė.
Tik sutemus Ieva suprato, kad mūsų didžiulės žvakės — visai ne romantiškai atmosferai palaikyti, o tam, kad tamsoje matytume plūdes. O kai Ieva pasakė anekdotą apie žvejų alkoholizmą, mes susimirksėjome ir vos ne vienbalsiai iškošėm: „Alkoholis mums ne brolis, o žolė — ne sesuo“.
Prie vakarinio laužo įsiplieskė diskusija apie tai, kad vyrai nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos yra medžiotojai ir žvejai, o moterys — namų židinio saugotojos. Jei kalbėtume Ievos draugių terminais, moterų karma nepritaikyta žvejybai. Gal dėl to taip siaubingai nekibo.
Laimė, kitą dieną Ieva nenorėjo nieko girdėti apie žvejybą, o apie žuvies valgymą nebuvo nė kalbos. Todėl buvo lengva pasakyti, kad kitą savaitę važiuosiu į Norvegiją gaudyti lašišų. Nutylėjau, kad jau nusipirkau specialų kostiumą iš Rygos. Už licenciją ir kelionės bilietus iš šeimos biudžeto suplojau daugiau negu 4000 litų.
Sakau, kad galėsiu teisėtai parsivežti 20 kilogramų tikros lašišos. Su Ieva daug apie tai nekalbėjome. Aš tik priminiau, kad manyje vis dar gyvi pirmykščio žmogaus instinktai.
Adomas, žvejys iš pašaukimo