Naujausios
PORTRETAS 4 KAMPUOSE
Moteris, kuri statė bažnyčią
Bendrovėje „Šiaulių kranai“ dirba vienintelė moteris kranininkė. Rima Sereikienė yra viena iš nedaugelio moterų, dirbanti retą vyrišką darbą. Į Šiaulių istoriją ji įeis ir kaip naujos bažnyčios statytoja.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
„Pasistačiau sau bažnyčią“
Rima Sereikienė statė daug objektų. Šiaulių prekybos centrą „Akropolis“, naujus miesto kotedžus, bet, sako, naujosios Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios statyba jai įsimintiniausia.
Ji juokauja — pasistatė sau bažnyčią. O svarbiausia, kad anūkas žinos — tą bažnyčią statė jo močiutė.
R. Sereikienės valdomas bokštinis kranas į statybų aikštelę buvo atvežtas praėjusių metų rugsėjį. Tada buvo iškasti tik pamatai. Suvažiavus kranams pradėtos kelti konstrukcijos, prasidėjo betonavimo darbai. Moteriai tik gaila, kad ji turėjo išvažiuoti atsakingiausiu momentu — kai buvo keliamas kryžius. Kita vertus, sakė ji, šis bokštinis kranas būtų buvęs nepajėgus iškelti tokio svorio.
Šį sekmadienį ji būtinai eis į naujos bažnyčios pašventinimo pamaldas. Prasidėjus naujai darbo savaitei, vėl išvažiuos į komandiruotę Vilniuje, kur padeda statyti Gariūnų turgavietę.
Valdo 50 metrų ilgio strėlę
Nedažnam pasitaiko į darbo vietą kopėčiomis užkopti ir nulipti po 30 metrų. Bet kokiu oru, slidžiais laiptais, po keletą kartų per dieną. Šalmas ant galvos, sako moteris, ir -- pirmyn. Ji juokauja: užlipus nulipti lengviau.
Kraną valdyti nesą sunku: mygtukų nedaug, dvi svirtys, stabdis. Kai iki 6 tonų sveriantį krovinį (rusiški kranai keldavo ir iki 8 tonų) paima ar nuleidžia, stabdį užblokuoja, kad kabina nesisukinėtų.
Sudėtingiau yra tiksliai numatyti, kur su 50 metrų ilgio strėle, ant kurios pritvirtintas slankiojantis vežimėlis, padėti krovinį — armatūras perdengimams, klojinius, stelažus. Reikia ne tik gerų akių, bet ir pastabumo, greitos reakcijos.
Su apačioje stovinčiais darbininkais kranininkė susikalba specialiais gestais, rodančiais, kada kelti, kada leisti krovinį. Būdama komandiruotėje Vilniuje pastebėjo, kokių dabar darbininkų tik nepriima — nieko nemokančių, su kuriais turi rėkauti iš aukštybių.
Reikia tvirtų rankų
Krūvis kaip krūvis, sako moteris. Reikia tvirtų rankų įlipti ir nulipti iš krano ir valdyti techniką. Juk tokią galingą strėlę su kroviniu turi sustabdyti, reikia dažnai sukinėti kabiną.
Su tvirtu vyru rankomis susiimti R. Sereikienė galėtų drąsiai. Bet kol kas teko žodžiu. Kai vienoje komandiruotėje, atidirbus 16 valandų arba dvi pamainas, darbų vykdytojai pasakė: „Pavalgyk, dar į kraną reikės lipti“, ji atsakė: “Viskas. Nelipsiu“.
Kai vyrai bandė šmaikštauti, jog ji nevaikšto, o tik sėdi, moteris jiems pasiūlė patiems pasėdėti tiek laiko ir pajausti, ką reiškia nutirpusios kojos.
Sėdi ir sukiojasi
Taip santūriai apie savo darbą sako R. Sereikienė. Prieš sėsdama į bokštinį kraną, ji buvo valdžiusi vadinamą „ožinį“. O pirmasis bokštinis kranas buvo bėginis.
Dabar, palygina, bepigu — nebereikia važinėtis, tik sėdi kabinoje ir sukiojiesi kaip voverė rate.
Kiek moterų Lietuvoje valdo kranus, ji nežino. Tarybiniais laikais buvusioje Šiaulių 10-ojoje statybos valdyboje, 1986 metais į kursus Vilniuje buvo išsiųstos 6 ar 7 moterys.
R. Sereikienė kranininke tapo būdama 25-erių. Žuvus vyrui, našlė su dviem vaikais nenorėjo praleisti progos gauti valdišką butą. Dirbantiems statybose ši laimė nusišypsodavo greičiau.
Trys mėnesiai teorijos, mėnuo praktikos ir kvalifikaciją įgijo. Prieš kursus jos tik paklausė, ar nebijanti aukščio? Moteris atsakė nežinanti, nes aukščiausiai buvo tekę užlipti ant namo stogo valant kaminą.
Užėjus 1992-ųjų krizei, moteris iš darbo išėjo. Kurį laiką siuvo namuose, užsienyje skynė braškes. Grįžo prieš ketverius metus. Sėdo jau į kitonišką, vokišką kraną ir iš pradžių buvo nejauku.
Kai statybos stojo, prisiminė moteris, dalis kranininkų tapo nebereikalingi. Ją darbe paliko. Kranininkė šio darbo išmokė nė vieną naujoką.
Visada traukė vyriški darbai
Anksčiau pažįstamų reakcija į tokį vyrišką darbą keldavo nuostabą: „Tu taip aukštai sėdi?“
Sėdi ir kai karšta, ir kai vėjas pučia. Tada būna kiek nejauku, nes kranas aukštyje linguoja nuo vėjo ir krovinio. Tiesa, esant stipresniam nei 15 metrų gūsių per sekundę vėjui, dirbti draudžiama. Bet moteris sako, jog užtenka pajausti ir 12 metrų stiprumo vėjo greitį.
R. Sereikienė sako jog nėra buvę tokios situacijos, kad sau būtų pasakiusi: „Viskas. Daugiau gyvenime nebelipsiu“.
Įprato dirbti ir vyriškoje kompanijoje. Ji palygino: kai važiuodavo į užsienį, ten panašiose sąlygose teko gyventi konteineriniuose vagonėliuose. Jei būtų mokėjusi kalbą, darbo būtų ieškojusi pagal specialybę. Į užsienio laukus nevažiavo tik pernai, kai statybininkams buvo pelningesni laikai.
Vienintelis privalumas braškių lauke, pasakojo moteris, yra tas, kad nuolat judi. Nors darbas nelengvas, bet nereikia sėdėti vietoje. Tai jai sunkiausia. Pavyzdžiui, pusdienį, kai turėjo laukti žurnalistų, ji mieliau būtų pasidarbavusi malkinėje.
Jai visada patikdavo vyriški darbai. Jei nebūtų tapusi kranininke, gal dabar dirbtų dažytoja? Kai tik gali, pati kieme pjauna veją. Pati gali pakeisti dviračiui padangą, sutvarkyti pedalus.
Per gyvenimą neišmoko tik vienintelio dalyko — nevairuoja automobilio. Niekada tam nejautė potraukio ir bijo vairo. Kai draugai erzindavo — krano nebijo, o automobilio kratosi, ji atsakydavo: krane yra saugiau ir važiuoti nereikia.
Tačiau ji turi norą, kuriam ryžtąsi ne kiekvienas drąsuolis. R. Sereikienė nori išsšokti su parašiutu. Kol dar metai leidžia, pašmaikštavo.
KRANININKĖ: Tapti kranininke Rima Sereikienė apsisprendė būdama 25-erių. Dabar jai keturiasdešimt septyneri ir ji viliasi, kad šį patinkanti darbą galės dirbti iki pensijos.
STATYBOS: Neaukšto ūgio smulkutė moteris valdo 6 tonas galintį pakeltį bokštinį kraną.
Jono TAMULIO ir Giedriaus BARANAUSKO nuotr.