Mokytojos rankos kuria rankdarbius

Mo­ky­to­jos ran­kos ku­ria rank­dar­bius

Kra­žiuo­se (Kel­mės r.) gy­ve­nan­ti Ge­no­vai­tė Moc­ku­vie­nė – lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja, bet vi­suo­met gar­sė­jo ir kaip auk­sa­ran­kė, ku­rian­ti ir do­va­no­jan­ti uni­ka­lius rank­dar­bius. Kai prieš dvy­li­ka me­tų išė­jo į pen­si­ją, rank­dar­biai pa­de­da ir iš­gy­ven­ti.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­ria ir ant grėb­lio

Ge­no­vai­tė Moc­ku­vie­nė ro­do pra­ban­gų, minkš­tą kiau­ra­raš­čiu nu­ner­tą ro­ži­nės spal­vos ša­li­ką. „Tai nau­jau­sias ma­no moks­las, – sa­ko mo­te­ris. – Ma­žei­kiuo­se šven­tė­je tau­to­dai­li­nin­kė de­monst­ra­vo to­kį nė­ri­mo bū­dą. Pa­žiū­rė­jau, iš­ban­džiau ir pa­vy­ko.“

Mo­te­ris sa­ko, jog, per­pra­tus sis­te­mą, ner­ti ant grėb­lio – ga­na pa­pras­ta. Vą­še­liu nu­si­ne­ri py­nu­tę, ją už­ne­ri ant grėb­lio, po to pirš­tais kai­šio­ji siū­lus. Taip iš­gau­ni įspū­din­gą kiau­ra­raš­tį.

Kai pra­dė­jo dirb­ti mo­kyk­lo­je, po­nia Ge­no­vai­tė ne­mo­kė­jo megz­ti. Pra­dė­ju­si lauk­tis sū­naus ir išė­ju­si dek­re­ti­nių ato­sto­gų, pa­gal­vo­jo, jog vi­sai ne­blo­gai bū­tų pra­si­ma­ny­ti ko­kių rank­dar­bių.

Mo­kyk­los sek­re­to­rė pa­ro­dė, kaip megz­ti ly­gaus raš­to mez­gi­nį. Mo­te­ris tuoj pat per­pra­to. Rank­dar­biai ją gel­bė­jo ne vie­no­je gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jo­je. Ra­mi­no šir­dį, ne­lei­do ap­snūs­ti pro­tui. Pa­dė­jo, kai bū­da­vo sun­ku ma­te­ria­liai.

G. Moc­ku­vie­nė ne­pra­lei­do nė vie­nos pro­gos iš­mok­ti ko nors nau­jo.

Kel­mė­je vyks­tan­čiuo­se tra­di­ci­nių ama­tų kur­suo­se iš­mo­ko megz­ti ka­ro­liu­kais puoš­tas rie­ši­nes. Šis pa­puo­ša­las pa­rei­ka­lau­ja la­bai daug dar­bo. Ypač su­dė­tin­ga tei­sin­gai įmegz­ti ka­ro­liu­kus. Pir­miau­sia rei­kia pa­si­da­ry­ti brė­ži­nį. Ta­čiau po­niai Ge­no­vai­tei ne­trūks­ta nei kant­ry­bės, nei kruopš­tu­mo. Daug rie­ši­nių yra pri­mez­gu­si. Jo­mis mėgs­ta puoš­tis me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vai.

Kra­žių ko­le­gi­jos ama­tų bū­re­ly­je iš­mo­ko ga­min­ti pa­puo­ša­lus iš mo­de­li­no, da­ry­ti įspū­din­gas sa­ges. Ga­mi­nant pa­puo­ša­lus daug erd­vės fan­ta­zi­jai. Ga­li­ma nu­lip­dy­ti viens­pal­vius ar­ba mar­gus ka­ro­liu­kus. Juos apie 20 mi­nu­čių pa­ke­pi­ni kros­ny­je. Sus­tings­ta. Tuo­met ga­li ver­ti ka­ro­lius, apy­ran­kes ar ki­to­kius pa­puo­ša­lus.

Uni­ka­lius mo­čiu­tės pa­puo­ša­lus la­bai mėgs­ta stu­den­tės anū­kės.

Ko­le­gi­jos bū­re­ly­je bu­vu­si mo­ky­to­ja iš­mo­ko iš ka­ro­liu­kų su­ver­ti an­ge­liu­kus, ku­rie pui­kiai ti­ko kaip šven­ti­nio sta­lo ar eg­lu­tės de­ko­ra­ci­ja.

„Ko tik aš ne­si­mo­kiau, – pa­sa­ko­ja G. Moc­ku­vie­nė. – Py­niau iš šiau­de­lių. Bu­vau pri­py­nu­si va­zų, dė­žu­čių, lėkš­tu­čių. Da­bar ne­be­pi­nu. Sun­ku gau­ti il­gų šiau­dų, nes ūki­nin­kai daž­niau­sia au­gi­na že­maū­gius ja­vus. Py­niau ir iš vy­te­lių. Tu­rė­jo­me to­kį di­de­lį krep­šį, ku­ria­me tilp­da­vo anū­kė. Da­bar iš gi­mi­nai­čių ga­vau mai­šą avių vil­nos. Ban­dy­siu ką nors su ja da­ry­ti. No­rė­čiau iš­mok­ti vel­ti. Gal ra­siu ne­mo­ka­mų pa­mo­kų in­ter­ne­te...“

Do­va­nos iš šir­dies

G. Moc­ku­vie­nė dė­lio­ja ant sta­lo rie­ši­nes, ap­si­gau­bia ša­li­ku. Trau­kia iš mai­šo dau­gy­bę šil­tų vil­no­nių ko­ji­nių, puoš­tų kiau­ra­raš­čiu ir py­nė­mis, pa­gra­žin­tų sa­gu­tė­mis. Ko­ji­nės il­gos – iki ke­lių ir šil­tos, iš na­tū­ra­lios avies vil­nos. Ga­li at­sto­ti il­gus ba­tus. Anū­kėms tai pa­ti ge­riau­sia do­va­na. Su­šil­dy­ta mo­čiu­tės ran­kų.

Mo­te­ris pri­mez­gu­si ir vil­no­nių šle­pe­čių, vy­riš­kų pirš­ti­nių. Par­va­žia­vęs ap­lan­ky­ti ma­mos rank­dar­bių iš­si­ve­ža sū­nus Gied­rius. Tai pui­ki do­va­na drau­gams per jų var­da­die­nius, gim­ta­die­nius ir ki­tas šven­tes.

Kai ren­gia­mi bu­vu­sių bend­rak­la­sių ar uni­ver­si­te­to bend­ra­moks­lių su­si­ti­ki­mai, po­nia Ge­no­vai­tė kiek­vie­nam pa­do­va­no­ja po ko­kį nors sa­vo da­ry­tą dar­be­lį.

„Pa­ties ran­kų dar­bo do­va­na – pa­ti bran­giau­sia, į ją sa­vo šir­dies esi įdė­jęs, be to, nu­si­pirk­ti ly­giai to­kios pat nie­kur ne­gau­si“,– do­va­nų pri­va­lu­mus aiš­ki­na po­nia Ge­no­vai­tė.

Au­to­rės nuo­tr.

Nau­jau­sias Ge­no­vai­tės Moc­ku­vie­nės moks­las – ner­ti ant grėb­lio. To­kiu bū­du mo­te­ris nu­si­nė­rė puoš­nų ša­li­ką.

Ge­no­vai­tė Moc­ku­vie­nė nuo­lat ku­ria įvai­riau­sias gro­žy­bes – nuo pa­puo­ša­lų iki šle­pe­čių.

Šil­tos vil­no­nės py­nė­mis ir kiau­ra­raš­čiu puoš­tos ko­ji­nės ga­li at­sto­ti il­gus ba­tus.

Prieš dau­ge­lį me­tų Ge­no­vai­tė Moc­ku­vie­nė Kel­mė­je vyks­tan­čiuo­se tra­di­ci­nių ama­tų kur­suo­se mo­kė­si pin­ti iš vy­te­lių ir šiau­de­lių. Sa­vo bui­tį pa­si­puo­šė pin­to­mis va­zo­mis ir ki­tais rank­dar­biais.