Miniatiūrinę pasaką prie namų pradėjo kurti nuo malūnėlio

Mi­nia­tiū­ri­nę pa­sa­ką prie na­mų pra­dė­jo kur­ti nuo ma­lū­nė­lio

Ap­lin­kos puo­šy­bą kiek­vie­nas su­vo­kia sa­vaip. Daž­nas ban­do pa­kar­to­ti ro­jų pri­me­nan­čius vaiz­dus su fon­ta­nais, iš­ki­liais al­pi­na­riu­mais, ki­ti at­si­grę­žia į praei­tį, kie­me pa­sta­ty­da­mi ve­ži­mą, už­ka­bin­da­mi ra­tus ant ūkio pa­sta­to, nu­ties­da­mi pynu­čių tvo­re­lę, pri­so­din­da­mi rū­tų ir jur­gi­nų. O Stun­gių kai­mo gy­ven­to­ja Ve­ra Byčiutė–Vitkienė sa­vo so­dy­bo­je ku­ria mi­nia­tiū­ri­nę pa­sa­kai­tę, ku­rio­je „gy­ve­na“ jos pa­čios ran­ko­mis nu­lip­dy­tas ma­lū­nas, žve­jas prie ma­žu­čio na­me­lio, lai­go el­niu­kas, strik­si kiš­kis. Ne­ga­na to, mo­te­ris nu­ste­bi­na pa­ro­dy­da­ma nuo­trau­ką, kaip prieš tre­jus ket­ve­rius me­tus pa­ti, už­si­ka­ba­ro­ju­si ant sto­go, su anū­ku kei­tė jo dan­gą.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Ma­lū­nas pri­me­na mo­čiu­tės bro­lį

Ve­ros Byčiutės–Vitkienės so­dy­ba dė­me­sį pa­trau­kia ne įmant­riais au­ga­lais ar jų kom­po­zi­ci­jo­mis, bet ran­kų dar­bo vė­jo ma­lū­nė­liu, prie na­mo be­veik „pri­li­pin­ta“ dar vie­na tro­be­le, tvo­re­le su pa­mau­tais ąso­čiais, iš ak­me­nė­lių, įvai­rių šu­kių nu­ber­tais įvai­rias­pal­viais or­na­men­tais.

Na­mą maž­daug prieš tris de­šim­tis me­tų mo­te­ris pa­vel­dė­jo iš sa­vo dė­dės, ku­rį jis at­ga­vo Lie­tu­vai vėl ta­pus ne­prik­lau­so­ma. Ka­dai­se il­ga­me neaukš­ta­me pa­sta­te vei­kė vai­kų dar­že­lis. Da­bar­ti­nė šei­mi­nin­kė ne­ju­čio­mis, tar­si ne­są­mo­nin­gai pa­ti sau­go­ja tą praei­tį, kur­da­ma mi­nia­tiū­ri­nių sta­ti­nių pa­sa­ką ap­link.

Žmo­gaus ūgio ma­lū­ną mo­te­ris pa­sta­tė pir­miau­sia. Pa­gal pri­si­mi­ni­mus, ku­riuo­se iš­kil­da­vo mo­čiu­tės bro­lio Ju­liaus Žla­bio gre­ti­ma­me Gra­žai­čių kai­me ka­dai­se tu­rė­tas tik­ras vė­ji­nis ma­lū­nas, už­mai­šiu­si skie­di­nį, su­lip­dė jį iš pa­lau­kė­se rink­tų ak­me­nu­kų, pa­grin­dui pa­nau­do­da­ma so­dy­bo­je li­ku­sius be­to­no lui­tus. Vy­ras Pet­ras prie sta­ti­nio pri­dė­jo sa­vo ran­ką, už­dė­da­mas rau­do­ną skar­dos sto­gą ir pri­tai­sęs spar­nus, ku­rie, vė­jui pūs­te­lė­jus, sma­giai su­ka­si.

O vė­jų ne­trūks­ta. Daž­nai jie trau­kia pro na­mo kam­pą, to­dėl Ve­ra Byčiutė–Vitkienė ne vi­sa­da ga­li pa­ka­bin­ti ant ve­ran­dos sie­nų ir spe­cia­lių sto­vų svy­ran­čių, žie­dais ap­si­py­lu­sių sur­fi­ni­jų bei pe­tu­ni­jų.

Iš ak­me­nė­lių ap­link ma­lū­ną mo­te­ris su­dės­tė or­na­men­tus, to­liau nu­vin­gia­vo ta­ke­lius per pa­sė­tą žo­ly­ną. Iš par­vež­to žvy­ro iš­rin­ku­si stam­bes­nius ak­me­nis, su­dės­tė al­pi­na­riu­mus.

Rie­šut­me­dis iš Mol­da­vi­jos

Ka­dan­gi kie­mas že­mes­nė­je vie­to­je, ke­lias iš­ki­lęs aukš­čiau, daž­nai pa­va­sa­rį ne­trūks­ta drėg­mės, ypač, jei žie­ma pa­si­tai­ko la­biau snie­gin­ga.

„Tar­si ko­kio­je pel­kė­je gy­ve­na­me. Ta­čiau su­gal­vo­jau ra­cio­na­li­za­ci­ją. Pa­da­riau ba­sei­niu­ką, į ku­rį van­duo nuo sto­go pa­ten­ka te­kė­da­mas po­že­mi­niu vamz­de­liu. Pas­kui iš ten se­miu van­de­nį gė­lėms lais­ty­ti. Tik šie­met saus­rin­gas pa­va­sa­ris ir va­sa­ros pra­džia, tai van­de­nė­lio jau nė­ra“, – pa­sa­ko­jo stun­giš­kė.

Apie 20, o gal ir dau­giau me­tų so­dy­bo­je ve­ši grai­ki­nis rie­šut­me­dis, at­ke­lia­vęs iš Mol­da­vi­jos. Ka­dai­se Stun­giuo­se vei­ku­sia­me so­dų ūky­je su Ve­ros vy­ru Pet­ru dir­bo mol­da­vas. Vy­rai ge­rai su­ta­rė, tad bi­čiu­lis iš sa­vo ša­lies at­siun­tė vy­nuo­gių, vė­liau ir rie­šut­me­dį. Su­pa­kuo­tas me­de­lis bu­vo gal pus­met­rio dy­džio. Da­bar jis – ga­lin­gas me­dis, tei­kian­tis pa­vė­sį ir ne­šan­tis der­lių.

Ka­dan­gi prie me­džio žo­lė ge­rai neau­go, ją nu­purš­kė ir iš ak­me­nu­kų, rau­do­nų skal­dy­tų ply­tų ir ir se­no klo­ze­to du­že­nų, – jų vi­sų spal­vos ar at­spal­viai sky­rė­si, – su­dės­tė gė­lės žied­la­pius pri­me­nan­čią kom­po­zi­ci­ją.

Mo­te­ris mėgs­ta įpras­tas gė­les, la­biau dau­gia­me­tes. Prie na­mo sklei­džia­si ro­žės, svy­ra sur­fi­ni­jos ir pe­tu­ni­jos. Pa­va­sa­rį žie­dais ap­si­pi­la „sa­ma­nė­lės“.

Kie­me pa­sta­tė kel­mą, ant jo už­dė­jo plast­ma­si­nį stal­vir­šį, ku­rį dar pa­mar­gi­no kaip mus­mi­rę. Me­džio ka­la­dės at­sto­ja kė­des.

O štai pa­vė­si­nės priean­gio lu­bas pa­den­gė kan­ko­rė­žiais. Jais iš­ka­lė vi­są plo­tą.

Su anū­ku den­gė na­mo sto­gą

Na­gin­ga mo­te­ris sa­ko pa­ti ir sto­go dan­gą kei­tu­si. Bu­vo gal­vo­ju­si pa­si­nau­do­ti tei­kia­ma pa­ra­ma, bet paė­mu­si pil­dy­ti pa­raiš­ką, su­pra­to, kad per­ne­lyg daug pai­nia­vos, po­pie­riz­mo, o dar ir me­džia­gas tu­ri pirk­ti, ko­kios nu­ro­dy­tos, sam­dy­ti fir­mą dar­bams. Sus­kai­čia­vus paaiš­kė­jo, kad išeis tris­kart bran­giau nei sa­vo jė­go­mis.

Ka­dan­gi vy­rui svaigs­ta gal­va, jis ga­lė­jo tie­siog nu­kris­ti, Ve­ra Byčiutė–Vitkienė kar­tu su anū­ku Ta­du pa­ti ko­pė ant sto­go. Kiek tą die­ną pla­nuo­da­vo už­deng­ti, tiek se­nos dan­gos nuim­da­vo, už­klo­da­vo po­lie­ti­le­no plė­ve­le ir kal­da­vo ši­fe­rio lakš­tus. Per po­rą mė­ne­sių ne­sku­bė­da­mi įvei­kė.

Au­to­rės nuo­tr.

KOM­PO­ZI­CI­JA: Ma­lū­nė­lį mo­te­ris pa­sta­tė sa­vo ran­ko­mis, tik spar­nus ir sto­gą pri­tai­sė vy­ras, prie­ky­je pa­tup­dė el­niu­ko fi­gū­rė­lę.

GĖ­LĖS: Sur­fi­ni­jo­mis Ver­ta Byčiutė–Vitkienė pa­puo­šia vi­są ve­ran­dą.

KAN­KO­RĖ­ŽIAI: Mo­te­ris pa­vė­si­nės pa­sto­gę iš­ka­lė eg­lės kan­ko­rė­žiais.

KI­LI­MĖ­LIS: Po rie­šut­me­džiu iš ak­me­nu­kų ir su­dau­žy­to klo­ze­to šu­kių su­for­muo­tas ki­li­mė­lis, la­pe­liai.

TRO­BE­LY­TĖ: Stun­giš­kė ban­dė su­kur­ti ir žve­jo tro­be­lę, tik gel­da, tu­rė­ju­si at­sto­ti val­tį, per ke­le­tą me­tų su­tre­šo, tad te­ko iš­mes­ti.

FOR­MA: Buk­me­džius mo­te­ris su­sodi­no „S“ rai­dės for­ma.

RO­ŽĖS: Stun­giš­kės so­dy­bo­je prie na­mo pa­si­tin­ka žy­din­čios ro­žės.

STO­GAS: Prieš ke­le­rius me­tus na­mo sto­gą Ve­ra Byčiutė–Vitkienė kei­tė pa­ti kar­tu su anū­ku.