Naujausios
„Mes turim problemą“
Mielosios, neseniai susitikau savo klasės draugę su vyru. Kaip tik buvo proga pasikalbėti apie eilinį klasiokų susitikimą kažkur gamtoje, su baidarėmis ir laužais. Mums besikalbant ir beplanuojant, jos vyriškis pradėjo minti mano klasiokei ant kojos: „Mes negalėsim“. “Kodėl negalėsim?“, — nustebo ši.
„Nu juk žinai...“, — sumurmėjo jis. “Ką žinau?“, — niekaip nesuprato ji. “Juk žinai, mes turim problemų“. “Kokių problemų?“, — išsigando klasiokė.
„Jeigu dėl pinigų, tai nesijaudinkit, visiem dabar sunku, šašlyko ir vyno visiems užteks, iki vietos mes galim pavežti“, — supratingai įsikišau, pamaniusi, kad šeimynėlei striuka su pinigais.
„Ne, ne“, — papurtė galvą tas ir paslaptingai mygė savo pačią, — nu juk žinai, mums data“.
Ir staiga mano klasiokė susivokė: „Aaaaa? Tavo jubiliejus?“
„Nu..“, — lengviau atsikvėpė nelaimingasis. O mes prapliupom juoktis.
„Tai kokia čia problema? Perkelkim tą problemą į gamtą, kartu ir atšvęsim, ir mažiau kainuos ir nesureikšminsim tos problemos“, — pasiūliau.
Bet iš jo nuoširdaus ir rūpesčių prislėgto veido supratau, kad tie mano juokeliai čia visa nejuokingi ir kad jį tuoj tuoj užgrius didžiulė bėda.
Ir man to vargšelio taip pagailo, kad aš iškart sukviečiau draugių susitikimą aptarti artėjančių mūsų vyrų jubiliejų problemas, ir ką su tuo daryti...
Visada maniau, kad pusšimčio metų jubiliejaus minėjimas baisiausias moteriai, bet paaiškėjo, kad vyrai jo laukia su dar didesne baime. Vyrai bijo pasenti kurkas labiau nei moterys.
„Jubiliejaus okeano perplaukimas yra paties jubiliato reikalas“, — citata mūsų diskusiją pradėjo viena draugė, patarusi neprisiimti atsakomybės už penkiasdešimtmečių vyrų nerimą.
Vyras, atseit, tam ir yra vyras, kad susitvarkytų su savo problemomis.
„Nebūčiau tokia užtikrinta“, — įsiterpė draugė psichologė, pastebėjusi, kad vyrai šiame amžiuje iš tiesų susitvarko su savo problemomis, bet dažnai ne taip, kaip norėtų jų sutuoktinės.
Ta psichologė papasakojo žinanti begalę istorijų apie nelaimingas moteris, kurias vyrai, tik atšventę savo penkiasdešimtmečius, paliko dėl jaunesnių.
„Tiksliai, ir Kevinas Kostneris paliko savo žmoną dėl dvidešimčia metų jaunesnės panos“, — įsiterpė viena kinomanė, įdėmiai sekanti visus Holivudo skandalus...
„Būtent, — linktelėjo vyrų psichikos žinovė, — paprastai penkiasdešimtmetį perkopę vyrai ima dairytis jaunesnių moterų draugijos ir netgi labai dažnai su jomis susilaukia kūdikio, nes nenori taip nykiai nubaigti savo gyvenimo. Dažnai jie linksta į prabangą, prisiperka, jei išgali, naujų mašinų ar brangių apartamentų, o kartais jie ima tiesiog kvailioti, dainuoti po balkonais ar ima vadintis ''katinėliais“ ir zuikučiais“...
Pokalbis pakrypo mums nenaudinga linkme ir giliai viduje visos pradėjome nerimauti.
O kas, jeigu?
Kad mūsų vyrams kažkas darosi, bemaž visos įsitikinome.
Kaip jau esu jums rašiusi, daugelio mano draugių vyrai apie 40-uosius, 45-uosius ir artėdami prie 50-ečio įsigijo motociklus, kai kurie šoko su parašiutu ar užsirašė bent į parasparnių kursus...
„Tai rodo jų troškimą pakilti “virš viso to“, ko dalis esame ir mes su savo bliūdais, puodais ir ramiais šeimyniniais vakarais“, — paaiškino psichologė.
„O maniškis tai nieko nedaro, tik žiūri į vieną tašką ir skundžiasi, kad jis visą gyvenimą darė ne tai, ką norėjo“, — išsitarė viena draugė, kurios sutuoktinis visą gyvenimą tupėjo po jos elegantiškų batelių paduku.
„Toks tipas pats rizikingiausias, maniakinis, nežinai, ką jis gali padaryti“, — bandė įsiterpti kinomanė, prisižiūrėjusi detektyvų, bet mes savo žvilgsniais ją greitai nutildėme.
„O maniškis tai šiandien pranešė, kad atostogaus atskirai, mat jam reikia pabūti vienam ir viską apmąstyti“, — sunerimusi prisipažino kita draugė.
„Vienas? Ar tu patikrinai?“, — išsigandusios paklausėme mes.
„Pamatysi, nebegrįš“, — vėl įkišo liežuvį ta kvaiša kinomanė, bet mes ją subarėme, nors visos pamanėme tą patį...
Sau tyliai ar garsiai turėjome prisipažinti, kad apie tokį amžių jie kvailioja, bet kaip tokiu „sunkiu“ jiems laikotarpiu su jais elgtis? Žiūrėti pro pirštus į jų kvailiojimus? Laukti, kol praeis? Nekreipti dėmesio? Ar ruoštis blogiausiam?
Su tokiomis niūriomis mintimis išlydėjau drauges ir laukiau grįžtant saviškio.
Kai jis grįžo namo, ėmiau atidžiai stebėti jo polinkius ir pokyčius. „Labas, zuiki“, — linksmai pasisveikino. (“Jau kvailioja“, — užlenkiau pirštą). “Žiūrėk, kokius fainus marškinius “Humanoj“ užtikau, už tris litus“, — pasigyrė ir atidarė maišelį. (“Polinkis į prabangą“, — užlenkiau antrą pirštą).
„Kaip praėjo diena?“, — paklausiau, nurijusi pirmus du požymius.
„Puikiai, dar nesakiau, kad susiradau internete mašiną, kurios noriu, raudona, stogas nuvažiuoja, pirksim“, — linksmai pareiškė.
Viskas, supratau. „Ar nejauti, kad tau pačiam stogas jau važiuoja, penkiasdešimtmeti tu nelaimingas? Įdomu, kokią paukštytę sodinsi į tą mašiną? Gal jau ji laukiasi? Gal jau apartamentus prie jūros jai nupirkai?“, — išrėkiau viską, kas buvo susikaupę ir užsidariau, kaip visada, vonioje.
„Ir kas čia man užėjo? Mes jau turim problemą“, — pagalvojau, išgirdusi užsitrenkiant buto duris.
Ieva, viską išsiaiškinusi