Naujausios
Altorius rojaliui
Bubiuose gyvenančio unikalių baldų meistro Rimo Navicko namuose — šventė. Jau kelias dienas, atsiraitojęs rankoves, namo erdves perkeičia vienas įdomiausių šalies dekoratorių Antanas Pužauskas. Prieš dvejus metus susitikę du menininkai rado bendrą kalbą ir sutarė dėl kūrybinių mainų.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Menininkų duetas
Rimo Navicko namuose tvyro kūrybinė atmosfera. Iš mokyklos grįžtantys vaikai iš karto žiūri, kas padaryta naujo ir neslepia šypsenų.
Antanas Pužauskas jau sukūrė altorių ar sceną fortepijonui, lipdiniais padabino lubas, dekoravo virtuvės sienas ir pažadėjo vieną paveikslą ant svetainės sienos leisti tapyti visiems keturiems Navickų vaikams.
Abu menininkai susitiko prieš dvejus metus Kaune, kur A. Pužauskas darė amžiaus pradžios stilistikos interjerą biure su vaizdu į Laisvės alėją. Interjerui prireikė didelio gražaus stalo, tačiau užsakovui niekas nepatiko — taip buvo surastas R. Navickas, talpinantis savo darbus internete.
A. Pužauskas R. Navicko darbuose iškart įžvelgė interjere derančią amžiaus pradžios moderno („art nouveu“) stilistiką.
„Rimas man pasirodė labai įdomus, matau, kaip jis per save viską perleidžia, jo baldai unikalūs, tai nebūta pasaulyje, ir tai veža“, — negaili pagyrų A. Pužauskas. Abiems menininkams kilo mintis, ar jie galėtų kartu “sugroti“, ar pavyktų sukurti erdves unikaliems daiktams ir atvirkščiai — sukurti ypatingus baldus ypatingam interjerui.
R. Navickas neslepia iš kolegos jau gavęs užsakymą pagaminti stalą pirmokui A. Pužausko sūnui.
„Kuriu daiktams erdves“
Iki šiol unikalūs meistro kurti baldai stovėjo baltų sienų fone. Galų gale sakoma, juk baltu nepagadinsi, baltame fone ąžuoliniai baldai dar labiau parodo savo išskirtinumą.
„Bet tai turgus, mugė, prekyvietė“, — prieštarauja A. Pužauskas. Jis tikina, kad daiktams reikia erdvių. “Tu įeini į kūrinį — ir viskas virpa, tada sustoji ir suglumsti“, — sako menininkas. Tačiau apie proceso technologiją ar juo labiau interjero projektus bei idėjas menininkas, kaip ir visada, šnekėti nelinkęs.
„Svarbiausia, ar jums gražu? Kažkokį jausmą kelia? Tai dabar aš atsistosiu prieš Bethoveno muziką ir sakysiu, man jūs paaiškinkite, ką ji reiškia. Svarbiausia — ar mane veža, ar aš turiu apie ką susimąstyti? Čia nėra matematikos“, — kalba A. Pužauskas.
„Anksčiau baltame fone nesimatė tos linijos, kad durelės ir čia išlenktos, ir čia išskaptuota“, — rodydamas į virtuvės komplektą sako R. Navickas.
O A. Pužauskas teigia tik kuriantis erdves daiktams, ir viskas. Apie daiktus ir jų aplinką jis galėtų kalbėti valandų valandas. Ypač kritiškai. „Pas mus labai paprasta, visko priveža, dizaineriai sustato į dėžutes, truputį spalvytėm pataško, tapetus suklijuoja, ir viskas — pas mus daugiau nieko įdomaus nevyksta. Tačiau pasaulyje, kai pasižiūri, visko yra daug, ir kitaip“, — sako.
Puošmena rojaliui
Įėjus į svetainę, iš karto žvilgsnis krypsta rojalį. Anksčiau jis stovėjo baltame fone.
A. Pužauskas sukūrė rojaliui altorių, o gal sceną, už kurios kažkas vyksta, kuri, kai klausysi muzikos, tarsi pakylės tave virš kasdienybės.
„Aš padariau foną — visiškai neįpareigojantį, bet normalų žmogų tai pakylės, nes dabar čia yra ne tik daiktas, o kažkas daugiau“, — sako menininkas. Ponas Antanas tvirtina, kad to niekur negalėtų pakartoti, nes tai vienintelė vieta, “kur ateini, ir taip gaunasi“. O aiškinimus jis palieka menotyrininkams.
Kaip kuriami namai
A. Pužauskas įsitikinęs, kad namai turi būti kuriami žmonių, kurie juose gyvena. Todėl jis prie savo interjero leidžia ir net skatina prisiliesti užsakovus. Ir šiame interjere numatė vietą, kurioje galės paveikslą nutapyti šeimininkų atžalos, o pats menininkas tik prižiūrės, kad paveikslas nebūtų perkrautas ir vaikai „nenukvailiotų į šoną“.
„Man labai patinka Antano požiūris, — įsiterpia namų šeimininkas, — Juk dažnai dizaineriai siūlo: mes galime sudėti tą, tą ir aną: kaip norėtumėte? O jis atvažiavo ir iš karto pamatė: čia, šitoje erdvėje, gali būti tik taip. Aš juo pasikliaunu 100 procentų“.
A. Pužauskas kalba apie kūrybinius impulsus, kuriuos reikia pagauti — jei pagauni, tai pagauni, o visas masinis dizaino pasaulis tokių impulsų, anot kūrėjo, nepagauna. Egzistuoja besikartojantį mada, ruošiami specialistai, kurie nekuria, o tik traukia į vieną madą, bangom...
A. Pužauskas kalba labai paprastus dalykus: kad kiekvienas namuose turime savo dizainerius, savo matymą, tad patys imkime, ir darykime.
„Paryžius yra kičinis, kartais net neskanus, bet jis šarmą turi — prancūzams nieko nereikia, visi jie patys yra kuriantys žmonės. Mums irgi reikia išlaisvinti savo kūrybines galias ir nebijoti, apie ką aš nuolat ir kalbu“, — sako A. Pužauskas.
Menininkas mano, kad retas nesiryžta dekoruoti namų tik dėl baimės. Kaip tik ją reikia ir nuvyti. Užtat menininkas skatina savo klientus kažką sukurti patiems, kartais detaliai nupasakodamas idėją, ir, menininko džiaugsmui, dažnai šie neprašauna pro šalį. O tada ateina ir pasitikėjimas, žmogus ima toliau kurti savo namus.
Apie kūrybą interjere
Abu menininkai sutartinai kalba ne apie interjero kūrimą, bet apie kūrybą interjere. Anot R. Navicko, svarbiausia, kad žmogus pasijustų gerai.
Jo namai įrengti savomis rankomis, ir baldus sau jis kūręs „iš skūpumo“, kad būtų vertingi, kad liktų vaikams ir anūkams.
Ką suteikia žmogui išskirtinis, mielas interjeras?
„Džiaugsmą, — sako A. Pužauskas. — Tu pareini ne į kasdienybę, ir jautiesi kitaip“.
R. Navickas antrina kolegai: „Kodėl, kai saulė užšviečia, mes visi šypsomės, jaučiame pakylėjimą?“
Namų šeimininkas neslepia, kad jo namuose svečiai dažnai užsisėdi, kad visą vakarą jiems nuo veido nedingsta šypsena.
Tačiau užsisėdėti Navickų namuose galima net tik dėl originalaus interjero, bet ir labai patogių ąžuolo baldų.
Kiekviena meistro gaminta kėdė yra tarsi skulptūra, sukurta pagal kiekvieno stuburo išlinkimą. R. Navickas tikina, kad ant tokios kėdės be vargo galėtum visą dieną prasėdėti prie kompiuterio, ir nugara nepavargtų. Be to, šios kėdės turi aristokratiškumo, mat neleidžia sėdėti susikūprinus.
Pokalbiui užsitęsus A. Pužauskas jau nerimsta vėl kibti į darbą — dar reikia paruošti sieną, užapvalinti kampus. „Šiandien Antanas man dirba, rytoj aš jam bandysiu įtikti. Mes nesame piniguočiai, kad galėtume sau leisti tokią prabangą“, — sako Rimas Navickas, juokaudamas, kad šiais laikais būtų gerai iš viso apsieiti be pinigų.
DUETAS: Antanas Pužauskas (dešinėje) apie Rima Navicką: „Man patinka žmogus, kuris nedaro kopijų, viską per save leidžia“.
Rimas Navickas apie Antaną Pužauską: „Man labai patinka Antano požiūris. Jis atvažiavo ir iš karto pamatė: čia, šitoje erdvėje, gali būti tik taip. Aš juo pasikliaunu 100 procentų“.
SPALVOS: Ir taip buvęs unikalus R. Navicko namų interjeras po A. Pužausko viešnagės tarsi atgijo.
FRAGMENTAS: Nuo sienos į lubas lipa A. Pužausko kurti lipdiniai, sukuriantys aplinką rojalio muzikai.
KŪRYBA: A. Pužauskas visada stengiasi į kūrybos procesą įjungti ir namų šeimininkus. Rusnė ir Vilius dekoruoja, prižiūrimi menininko, dekoruoja svetainės sieną.
SCENA: A. Pužauskas sukūrė rojaliui altorių, o gal sceną, už kurios kažkas vyksta, kuri, kai klausysi muzikos, tarsi pakylės tave virš kasdienybės.
IMPULSAS: A. Pužauskas kalba apie kūrybinius impulsus: jei pagauni, tai pagauni.
STILIUS: A. Pužauskas tikino tik kuriantis erdvę R. Navicko kuriamiems amžiaus moderno stiliaus baldams.