Naujausios
Menininkas namuose įsirengė „kankinimo kamerą“
Menininko Stanislovo Adomaičio pasistatytame name pirmas aukštas skirtas dviem ekspozicijų salėms, o antrojo aukšto didžiumą užima „kankinimo kamera“ — taip autorius juokais pristato patalpą pozavimui.
Vytautas RUŠKYS
Erdvė — dviejuose aukštuose
Akmenės mieste pasistatytame naujame mūriniame name Stanislovas Adomaitis gyvena jau metai. Iš gatvės pusės plačios stiklinės durys veda į pirmame aukšte esančią didžiąją salę, kur eksponuojami šeimininko kūriniai. Šalia siena atskirtoje mažesnėje salėje kabo mamos tautodailininkės Elenos Adomaitienės paveikslai.
Kai šeimininkas projektavo namą, planavo, kad pro vadinamas paradines duris priiminės ekskursantų grupes. Tačiau pastaraisiais metais joms suskaičiuoti pakanka rankų pirštų, todėl durys retai varstomos. Netoli jų atridenti du akmenys — atrodo, tam, kad koks neatidus vairuotojas su stiklais neįvažiuotų vidun.
Tad nuolat vaikštoma pro kiemo pusėje esančias duris. Prie jų kabo varpas, — atrodo, prašantis, kad svečias juo lyg pasibelstų. Tačiau nedidelė tikimybė, kad bus išgirstas. Mat tapytojas savo darbo kambarį yra įsirengęs antrame aukšte ir su garsą sugeriančiais stiklo paketų langais. Ir tik pro juos pažvelgęs greičiau nustato, kad kažkas nori įeiti, nes tiesiai prieš akis šuo, kuris visada draskosi nuo grandinės, matydamas kieme svetimus. Aišku, kraštutiniu atveju galima skambinti elektriniu skambučiu, tačiau kai vis lankausi, labai knieti vis talanduoti varpu.
Tame pačiame antrame aukšte yra erdvi patalpa, kurią šeimininkas vadina „kankinimo kamera“. Tai ta vieta, kur modeliai praleidžia ne vieną valandą, o kartais ir pusdienį, kai tapytojas imasi kūrybinių ieškojimų.
Mama pasiūlė keisti sprendimą
Maždaug per trisdešimtį kūrybos metų S. Adomaitis nutapė tiek paveikslų, kad jie tikrai nesutilptų eksponuoti naujame name. Kol buvo nedaug — kabino tėvų namuose ir savo bute, esančiame daugiabučiame name. Paskui buvusiame mokyklos bendrabutyje nusipirko patalpas vien ekspozicijų salei ir čia priiminėjo lankytojus.
Paskui apsisprendė statytis namą tėvams priklausančiame žemės sklype. „Ta vieta viliojo, kadangi — pačiame Akmenės miesto centre ir galėjo būti patraukli norintiems apžiūrėti mano kūrinius“, — sakė S. Adomaitis.
Ir ten sandėliavo pamažu perkamas statybines medžiagas. Tačiau kai ėmė skaičiuoti galimas išlaidas, pajuto būsią itin brangu. „Supratau, kad reikėtų daug piešti ir surasti turtingų ir dosniai už paveikslus užmokančių užsakovų, kad galėčiau turėti gerą būstą“, — mena S. Adomaitis.
Ir tada sūnui pasiūlė mama: „Nei kur beeik, nei ko belauk, statykis mūsų pačių kieme“. Išeitis visiems patiko, ir savo namą Stanislovas Adomaitis viena siena prilipdė prie tėvų namo.
Namo šeimininkas pabrėžia, kad gyvena nebaigtame name. Dar reikia kelių durų, palangių, laukia daugybė apdailos darbų. Būtina pabaigti įsirengti šildymo sistemą, nes drėgmė kenkia paveikslams.
Į namus priimama iš anksto nesiprašius
Stanislovas Adomaitis sako, kad savo namuose kiekvieną apsilankiusį žmogų priima mielai. „Ir nereikia iš anksto prašytis, o eiti iškart — ir viskas“, — sako šeimininkas.
„Gal kam atrodo, jei ateisi į dailininko namus, tai turėsi kažką nupirkti ar užsisakyti, — svarsto dailininkas. — Bet taip nėra, mano kūriniai ir yra tam, kad kuo daugiau žmonių pamatytų. O iš kitos pusės, gal ir ateis man nauda — juk kuo daugiau žmonių sužinos apie mano galimybes, o paskui su kitais pasišnekės, žiūrėk ir atsiras vienas kitas užsakymas paveikslams“.
Tapytojas mielai priima svečius ir dėl kitos priežasties — tame name jis vienas pats šeimininkauja. „Kiek bebūtų įdomu piešti, bet dienų dienos prie molberto irgi atsibosta, — sako S. Adomaitis. — Tai tada sugalvoju nors po parduotuves pereiti ir jei nesutinku pažįstamų, tai nors su pardavėjomis galiu pasikalbėti“.
Pozuotojai užsibūna
Iš žmonių, apsilankančių dailininko namuose, ilgiausiai užsibūna pozuotojai. Jiems skirta salė atrodo prašmatniai. Daugybė audeklų, jie lyg skandina kėdę, o viena siena beveik visa iš stiklo — kad pakaktų dienos apšvietimo.
Pozuotojai būna, kol dailininkas įžvelgia kūno kalbą, pastebi reikiamą judesį, sugauna netikėtą žvilgsnį, atranda naujų detalių. Ir tai užtrunka, net gali atrodyti — lyg būtų kankinimas. Šeimininkas guodžia, kad iš tikrųjų viskas trunka gerokai greičiau, negu būdavo senais laikais, kai būdavo pozuojama dailininkams.
„Jei dabar reikėtų tiek ilgai išlaikyti pozuojančius žmones, vargu ar kas sutiktų dėl laiko stygiaus, — mano S. Adomaitis. — Ir aš neišsimokėčiau už tokį pozuotojo darbą“.
Dailininkas gali dirbti greičiau, nes eskizavimui naudoja fotoaparatą. Kad galėtų tapyti iš nuotraukos. „Tačiau turiu padaryti ne vieną šimtą kadrų kartais dėl vienos mimikos, o dėl viso paveikslo detalėms fiksuoti prireikia gerokai per tūkstančio kadrų, — skaičiuoja menininkas. — Aišku, prieš molbertą pasidedu atrinktas kelias nuotraukas ir niekieno neblaškomas imuosi darbo“.
„Kankinimo kamera“ yra naudojęsi ir kiti menininkai. Šiemet buvo priimtos fotosesijai dvi menininkės iš Klaipėdos. Šeimininkas nematė, ką viešnios sukūrė, tik girdėjo, kad šiemet jos pristatys foto ir juvelyrikos darbų parodą.
Sumeistravo dviratį, kad jį nupieštų
Akmeniškio ekspozicijų salėje neįprasta tai, kad šalia kai kurių paveikslų pristatomi ir juose pavaizduoti daiktai, atrodantys kaip meno kūriniai. Mat kartais autorius pirmiausia sumano pasidaryti kokį daiktą, kad paskui jį galėtų nupiešti paveiksle.
Į akis krenta dviratis, kuriuo sunkoka pavažiuoti. Jis yra ilgokas, tad dviratininkas paprasčiausiai nesuvaldytų. Dailininkas dėl tokio dviračio daugybę laiko praleido metalo laužo supirktuvėse, perpirko per kelis kartus rastų trylika dviračių ir iš jų sumeistravo savo įsivaizduotą. Tai užtruko ne vienerius metus. Tik paskui pieš paveikslą.
Išraiškingai atrodo paveikslas, kurio pirmame plane yra nuoga moteris, vežama mediniame karutyje. Būtent toks ir stovi prie tos pačios sienos, pavadintas žemaitiškai — „teliega“. Tik iš jos praktinės naudos būtų nedaug. Nes ji sunki, didelė, tad vieną pačią žmogui būtų sunku pastumti. Dailininkas ėjo į mišką, kol rado norimo išlinkimo medžius karkasui.
Yra daiktų, kurių Stanislovas ieškojo ir surado, kad kiti menininkai panaudotų savo kūriniams. Kai viena menininkė pasakė, kad norėtų fotografuoti moters kūną vonioje, šeimininkas pasiūlė šį šiuolaikinį daiktą pakeisti tokio pat tūrio katilu. Jis liko šeimininko namuose, kai kolegės baigė fotosesiją.
„Buržuika“ pagal Adomaitį
Antrasis aukštas prišildomas irgi meno kūriniu. S. Adomaitis pirmiausia pasidarė „buržuiką“ — tik mažne dešimtį kartų didesnių matmenų ir pasvirusią bei su ratais. O galiausiai ant jos pritvirtino grandinių, kirtiklių, kablių, net mėsos malimo mašinėlių — visus metalinius.
„Nė vienas daiktas nėra prilipdytas šiaip sau“, — mįslingai pabrėžia autorius. Kai paprašau jo pakomentuoti, ką norėjo pasakyti savo kūriniu, jis atsako: “Kalbu ne aš, o mano tvarinys“..
Kai šaltą žiemą laukia pozuotojo ir reikia prišildyti patalpą, „buržuiką“ pradeda kūrenti prieš 6 — 8 valandas.
Seimas paveikslus atmetė
S. Adomaitis sulaukia užsakymų, iš savo darbo duoną valgo ir dar atlieka — taip ir namą pasistatė.
Piešia dailininkas ir sau. Mieliausių paveikslų nesiūlo pirkti, juos eksponuoja naujame name.
Kai gavo pasiūlymą surengti autorinę parodą Seime, nusprendė specialiai sukurti paveikslų. Įkvėpimas truko ne vienerius metus. „Stengiausi kūryba išreikšti savotišką savo protestą, nors ir mažą“, — sakė tapytojas. Tačiau jis lieka ištikimas sau ir neapibūdina to protesto, — esą pačiam žiūrovui derėtų paveiksluose įžvelgti.
Kai sulaukė kvietimo į Vilnių atvežti atrinktus paveikslus ir juos parodė parodų organizatorėms Seime, išgirdo: „Ne“. Būtent toms drobėms, kurias specialiai nutapė parodai, ir dar kelioms drobėms — visoms, kur daug nuogo kūno ir kelis portretus. Nurodė pateikti kitus paveikslus.
S. Adomaitis ir anksčiau savo kūrinius yra eksponavęs parodose, prisimena reiklius jų organizatorius tarybiniais metais. „Tačiau net ir tada niekas nepasakė nė vienam mano kūriniui — ne, o Seimas — pirmasis“, — ironizuoja autorius.
Autorius sako iš pradžių labai įsižeidęs, žadėjo spjauti į viską ir nerengti „nurūšiuotos“ parodos. Bet kai viena iš organizatorių įkalbinėjo — juk suplanuota, renginių planuose paskelbta, tai atlyžo.
Autoriaus nuotr.
TYRINĖJIMAS: Menininkas Stanislovas Adomaitis mėgsta tyrinėti ar pasidaryti įvairius daiktus, kurie tampa jo kūrinio detalėmis.
FRAZĖ: Kai autoriaus kas nors paprašo pakomentuoti, ką norėjo pasakyti savo kūriniu, jis šypsodamasis kartoja tą pačią frazę: „Kalbu ne aš, o mano paveikslas“.
KŪRINYS: Namas šildomas meno kūriniu — kuris gali būti vadinamas „Buržuika pagal Adomaitį“.
NEĮMANOMA: „Teliegos“ meistras dailininkas sako, kad ji didelė ir sunki, todėl krovinio nebūtų įmanoma vežti.