Medžio meistras vienodų daiktų negamina

Me­džio meist­ras vie­no­dų daik­tų ne­ga­mi­na

Skil­vio­nių kai­me (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­tis Pet­ras Jo­nai­tis nuo vai­kys­tės su di­džiu­liu su­si­do­mė­ji­mu ste­bė­da­vo sa­vo tė­vą, ne­pa­mai­no­mą ve­ži­mų meist­rą. Vė­liau pa­ts pa­mė­gi­no dro­ži­nė­ti, su­konst­ra­vo te­ki­ni­mo stak­les. O maž­daug prieš 15 me­tų, pa­ska­tin­tas tuo­me­ti­nės se­niū­nės, sa­vo pir­mą­sias te­kin­tas lėkš­tes, žva­ki­des, va­ze­les nu­ga­be­no į Jo­niš­kio ra­jo­no tau­to­dai­li­nin­kų ir ama­ti­nin­kų dar­bų pa­ro­dą. Jau tą­kart pa­ste­bė­tas me­džio dro­žė­jas kas­met ste­bi­na iš­ra­din­gu­mu: tai iš­te­ki­na cen­ti­met­ro dy­džio mi­nia­tiū­ri­nius in­de­lius, tai oda „su­siū­na“ ski­lu­sią puo­dy­nę, pa­vers­da­mas ją iš­skir­ti­ne, iš smul­kių de­ta­lių lip­do ažū­ri­nę lėkš­tę ar­ba iš lanks­čios minkš­tos vinkš­nos su­nars­to gran­di­nė­lę, ku­rią pa­puo­šia žve­jy­bo­je ras­tu gin­ta­ro ga­ba­lą pri­me­nan­čiu ak­me­niu.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Tik­ro ve­ži­mo ko­pi­ja

An­ge­li­ja ir Pet­ras Jo­nai­čiai ve­da į me­džio dar­bams pa­skir­tą kam­ba­rį. Prieš akis iš­ny­ra tik­ro kai­miš­ko vežimo–uorės mi­nia­tiū­ri­nis mo­de­lis, ku­ria­me žais­min­gai su­tup­dy­ta zui­kių po­re­lė.

„Kol bu­vo ma­žos, anū­kes kie­me ve­žio­da­vau. Da­bar jau per di­de­lės. Ve­ži­mą pa­ga­mi­nau tiks­liai to­kį, ko­kius se­niau kai­me žmo­nės tu­rė­da­vo, ga­ben­da­vo jais šie­ną ar­ba ja­vus. Ma­no tė­vas bu­vo auk­si­nių ran­kų meist­ras, iš ku­rio ir pa­vel­dė­jau trau­ką kū­ry­bai. Per jo ran­kas tur­būt vi­sų Skil­vio­nių gy­ven­to­jų uo­rės praei­da­vo. Tai­sy­da­vo, keis­da­vo ra­tus, ga­min­da­vo ir nau­jus ve­ži­mus. O aš ste­bė­jau ir mo­kiau­si, me­dis la­bai pa­ti­ko – to­kia šil­ta, jau­ki ma­te­ri­ja. Man jis ar­ti­miau­sias, be to, įvai­ria­pu­sis, jį ga­li­ma pa­keis­ti taip, kad pri­mins me­ta­lą ar me­dį,“ – „Šiau­lių kraš­tui“ at­vi­rau­ja Skil­vio­nių gra­žia­dar­bis ir čia pat pa­sa­ko­ji­mą iliust­ruo­ja, iš in­dau­jos paim­da­mas tau­rę, ku­rią va­di­na kle­bo­niš­ka. Mat nu­si­žiū­rė­jo nuo tik­ros, ori­gi­na­lios, pa­ga­min­tos iš bran­ges­nio me­ta­lo, iš to­kių ku­ni­gai da­li­na ko­mu­ni­ją.

O štai in­das iš kaš­to­no me­die­nos, ku­rį meist­ras dar ge­rai neiš­džiū­vu­sį nu­la­ka­vo, įvy­kus la­ko ir me­džio sy­vų reak­ci­jai, ta­po pa­na­šus į ke­ra­mi­kos ga­mi­nį.

Vė­ri­nys iš vinkš­nos me­džio

Iš ko­mo­dos stal­čiaus meist­ras iš­trau­kia su­si­raiz­giu­sį vė­ri­nį. Pa­ma­ny­tum, kad kiek­vie­na gran­de­lė odi­nė, bet ne – tai vinkš­nos me­die­nos juos­te­lės, ku­rias, ge­rai pri­si­gė­ru­sias drėg­mės ir dar pa­mir­ky­tas karš­ta­me van­de­ny­je, vy­ras iš­lanks­tė pa­gal no­ri­mą for­mą, su­nars­tė ir apie po­rą mė­ne­sių džio­vi­no. Gran­di­nę puo­šia sau­lu­tė, jos vi­du­ry­je įtvir­tin­tas žve­jy­bo­je skil­vio­niš­kio ras­tas ak­muo, sa­vo spal­va šiek tiek pri­me­nan­tis švie­sų gin­ta­rą.

„Kai nu­ve­žė pa­ro­dai į Jo­niš­kį, or­ga­ni­za­to­riai pa­ka­bi­no prie ra­dia­to­riaus, tai bu­vo per­džiū­vęs, net pa­tam­sė­jo“, – įsi­ter­pia žmo­na An­ge­li­ja, ku­rią meist­ras va­di­na sa­vo sek­re­to­re.

Pa­na­šų stam­bes­nių gran­džių vė­ri­nį su ve­ži­mo ra­to for­mos pa­ka­bu­čiu į JAV iš­si­ve­žė Pet­ro pus­se­re­rė. O nu­glu­din­to­mis, te­kin­to­mis me­džio lėkš­tė­mis, šaukš­tais vi­sos gi­mi­nės mo­te­rys ap­da­lin­tos.

Mi­nia­tiū­ri­niai in­de­liai

Vie­na ša­lia ki­tos su­gul­dy­tos į skir­tin­gus kam­ba­rio kam­pus žval­go­si žu­vų skulp­tū­rė­lės. Vie­na jų – kuo­ja, ki­ta – eše­rys. Jis sve­ria ly­giai 1,5 ki­log­ra­mo. Žve­jo­ti mėgs­tan­tis me­džio dro­žė­jas sa­vo bro­liams, taip pat pui­kiems žve­jams pri­sa­kė su­gau­ti ly­giai to­kią pat gy­vą. Praė­jo jau be­ne sep­ty­ne­ri me­tai nuo me­di­nės žu­ve­lės „gi­mi­mo“, bet kol kas vy­rams pa­vy­ko su­gau­ti tik 1,2 ki­log­ra­mo eše­rį.

Ant sie­nos su­ka­bin­ti akį pa­trau­kia vie­nas už ki­tą di­des­ni šaukš­tai. Vie­no jų tal­pa, anot dro­žė­jo, – du lit­rai.

P. Jo­nai­tis iš in­dau­jos at­ne­ša dar vie­ną kū­ri­nį – ant ma­žo me­džio pagrindo–pado su­lip­dy­ti trys maž­daug 1–1,5 cen­ti­met­ro dy­džio in­de­liai: tau­rė, du­be­nė­lis ir puo­de­lis. Meist­ras to­kiu bū­du pa­ts sau me­tė iš­šū­kį. Jei ga­li iš­te­kin­ti na­tū­ra­laus dy­džio gry­bo for­mos pi­pi­ri­nę, ąžuo­li­nę rie­šu­ti­nę, vei­kian­tį ver­pi­mo ra­te­lį, žva­ki­des ar pa­dėk­lus, ko­dėl ne­pa­ban­džius mi­nia­tiū­ri­nės kū­ry­bos?..

Oda „su­siū­tas“ ąso­tis

Vy­ras pri­pa­žįs­ta, kad ne vi­si dro­ži­niai, ku­rių idė­jos daž­niau­siai gims­ta nak­tį, o iš­ban­do­mos ar bent nu­brai­žo­mos anks­tų ry­tą, pa­šė­rus gy­vu­lius, pa­vyks­ta iš pir­mo kar­to. Ta­čiau ta­da at­si­ve­ria kū­ry­bin­gu­mo, iš­ra­din­gu­mo vers­mės.

Taip at­ran­kų į tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­das ver­tin­to­jus su­ža­vė­jo Pet­ro Jo­nai­čio ąso­tis, „su­siū­tas“ odos juos­te­le. Taip te­ko su­ktis iš pa­dė­ties, kai baig­tas in­das su­ski­lo. Meist­ras su­vars­tė jį oda ir nu­da­žė, ta­po pa­na­šus į ke­ra­mi­kos kū­ri­nį, ku­ris ke­lia­vo ne tik į tau­to­dai­lės dar­bų pa­ro­dą Šiau­liuo­se, bet pa­te­ko ir į Vil­nių.

Pet­ras Jo­nai­tis ro­do de­ko­ra­ty­vi­nę kiau­ra­raš­tę lėkš­tę, pa­ga­min­tą iš kie­to obels me­džio. Jos na­tū­ra­li spal­va – tar­si ka­ka­vos. Lėkš­tė pri­me­na gė­lės žie­dą, ku­rio žied­la­piai su­da­ry­ti iš daug de­ta­lių. Žied­la­pio kon­tū­ras – vie­na da­lis, cent­re ru­tu­liu­kas, į ku­rį su­smaigs­ty­ti dar še­ši pa­ga­liu­kai, be­si­jun­gian­tys su kon­tū­ru. Ki­ta – gė­lė­ta – kiau­ra­raš­tė lėkš­tė šiuo me­tu eks­po­nuo­ja­ma Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­ju­je su­reng­to­je ra­jo­no tau­to­dai­li­nin­kų ir ama­ti­nin­kų dar­bų pa­ro­do­je.

„Iš kur tiek kant­ry­bės ra­ki­nė­ti po ma­žą da­le­lę?“ – klau­siu.

„Da­bar „Ma­xi­mo­je“ vis­ko yra, ge­rai paieš­ko­ju­si ir jos ra­si“, – už vy­rą šmaikš­tau­da­ma at­sa­ko An­ge­li­ja Jo­nai­tie­nė.

Ant sta­lo gu­li dar ne­baig­tas kū­ri­nys – knyga–albumas, į ku­rį bus ga­li­ma su­dė­ti bran­giau­sias fo­tog­ra­fi­jas. Vir­še­lį jau puo­šia ažū­ri­nė tink­lo ir gė­lių žie­dų kom­po­zi­ci­ja, be­li­ko iš­skob­ti la­pe­lius.

Meist­ras sa­ko mėgs­tan­tis de­ko­ruo­tus, su daug su­dė­ti­nių da­lių dar­bus. Ta­čiau ne­di­de­lius, to­dėl skulp­tū­rų ne­ku­ria.

Kiek­vie­nas me­dis – vis ki­toks

„Iš­ban­džiau įvai­rų me­dį. Laz­dy­nas minkš­tas, įvai­rias for­mas, kam­pus ga­li iš­pjau­ti, taip pat ir vinkš­na. Po to ei­tų ber­žas. Tai ge­rie­ji me­džiai. Lie­pa minkš­ta, ta­čiau la­bai tep­li, su ja dir­bant rei­kia bal­tų pirš­ti­nių. Ban­džiau tu­ją, labai leng­vas me­dis, ne­ski­li­nė­ja. Eg­lė ne­tin­ka, šiau­šia­si. Ažuo­las – la­bai kie­tas, sun­kus, kaip me­ta­las“, – skir­tin­gos me­die­nos ypa­tu­mus var­di­ja P. Jo­nai­tis.

Tau­to­dai­li­nin­kų ir ama­ti­nin­kų dar­bų pa­ro­do­se Skil­vio­nių kai­mo gy­ven­to­jas da­ly­vau­ja jau apie 15 me­tų. O pir­mus žings­nius pra­min­ti pa­dė­jo bu­vu­si Sau­gė­lau­kio se­niū­ni­jos se­niū­nė Bi­ru­tė Ja­kob­se­vi­čie­nė. Ji vis klau­si­nė­da­vo gy­ven­to­jų, gal ži­no, kas mo­ka ką nors gra­žaus ga­min­ti. Taip su­ra­do na­gin­gą me­džio meist­rą ir pa­ro­dai Jo­niš­ky­je pa­siū­lė.

Au­to­rės nuo­tr.

Meist­ras juo­kais ant šio di­džiu­lio me­di­nio ba­to pa­do už­ra­šė, kad jis yra 104 dy­džio.

Dar ne­baig­tas dar­bas – bū­si­mas nuo­trau­kų al­bu­mas me­di­niais vir­še­liais.

Meist­ras pri­ga­mi­no įvai­rių me­di­nių in­dų.

Pa­to­gus ir pra­ktiš­kas ki­bi­rė­lis pri­me­na ma­žą sta­ti­nai­tę.

Šios de­ko­ra­ty­vi­nės lėkš­tės kiek­vie­nas „žied­la­pis“ su­da­ry­tas iš ma­žiau­siai aš­tuo­nių de­ta­lių.

Pet­ras Jo­nai­tis sa­ko, kad di­džiau­sias iš šių šaukš­tų yra dvie­jų lit­rų tal­pos.

Šia­me tik­ro­viš­ka­me ve­ži­me, kol bu­vo ma­žos, mėg­da­vo va­ži­nė­tis Pet­ro Jo­nai­čio anū­kės.

Į šią de­ko­ra­ty­vią dė­žu­tę ga­li­ma su­dė­ti ir rie­šu­tus, sal­dai­nius, ir ne mais­to pro­duk­tus.

Pet­ras Jo­nia­tis mėgs­ta eks­pe­ri­men­tuo­ti, vie­nai pa­ro­dai jis iš me­džio pa­ga­mi­no mi­nia­tiū­ri­nius vos ke­lių cen­ti­met­rų dy­džio in­de­lius.

Ši de­ko­ra­ty­vi­nė ažū­ri­nė Pet­ro Jo­nai­čio ga­min­ta lėkš­tė bu­vo at­rink­ta į re­gio­ni­nę Šiau­lių ap­skri­ties tau­to­dai­lės dar­bų pa­ro­dą.

Gali būti naudinga pasidomėti daugiau:
indėliai