Medienos verslas laukia šalčių

Me­die­nos vers­las lau­kia šal­čių

Kel­mės ra­jo­ne Lu­pi­kų kai­me gy­ve­nan­tys Vai­da ir Ar­vy­das Šalt­me­riai be­veik du de­šimt­me­čiai už­sii­ma me­die­nos ap­dir­bi­mu. Praė­jęs pus­me­tis ne­leng­vas vers­lui. Lie­tin­ga va­sa­ra ir šil­ta žie­ma ne­lei­džia iš miš­ko iš­vež­ti nu­pjau­tų me­džių. Jie mirks­ta lie­tu­je, pra­stė­ja ko­ky­bė – tiks tik mal­koms.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Me­die­nos ga­mi­niai – į už­sie­nį

Vai­dos Šalt­me­rie­nės in­di­vi­dua­li įmo­nė ga­mi­na pa­dėk­lus, bru­sus, iš­džio­vi­na ir su­skal­do mal­kas. Vi­sa pa­ga­min­ta pro­duk­ci­ja pa­kuo­ja­ma ir ve­ža­ma į Olan­di­ją, Pran­cū­zi­ją, kar­tais į Vo­kie­ti­ją.

Anks­čiau sa­vo ga­mi­nius įmo­nė vež­da­vo ir į Lat­vi­ją, Da­ni­ją, ta­čiau da­bar vers­li­nin­kė pa­si­li­ko tik pa­ti­ki­miau­sius ir nau­din­giau­sius klien­tus.

„Mū­sų klien­tai – la­bai įno­rin­gi. Ga­mi­niai ir mal­kos tu­ri bū­ti la­bai ko­ky­biš­ki, – pa­sa­ko­ja V. Šalt­me­rie­nė. – Kol kas jų ne­nu­vy­lė­me. Pri­va­lo­me steng­tis, nes Lie­tu­vo­je ma­žai pirk­tų sau­sų skal­dy­tų mal­kų, pa­dėk­lų. Jau ke­le­ri me­tai per tar­pi­nin­kus sa­vo ga­mi­nius par­duo­da­me už­sie­nie­čiams. Par­duo­ti per tar­pi­nin­kus pa­si­rin­ko­me to­dėl, kad ne­tu­rė­jo­me sa­vo trans­por­to. Iš vers­lo gau­tas lė­šas in­ves­ta­vo­me įreng­ti me­džio ap­dir­bi­mo ce­chą.“

Vers­li­nin­kai Vai­gu­vos se­niū­ni­jo­je, Pa­kė­vio kai­me, nu­pir­ko bu­vu­sias me­cha­ni­nes dirb­tu­ves. Jas at­nau­ji­no, nu­pir­ko stak­les, ga­te­rį, me­die­nos džio­vi­ni­mo įran­gą.

Ce­chą pri­žiū­ri Vai­da. Jos vy­ras Ar­vy­das rū­pi­na­si, kad pa­kak­tų me­die­nos.

Lie­tūs truk­do iš­trauk­ti rąs­tus

Kiek­vie­ną žie­mą sam­dy­ta bri­ga­da pri­ker­ta po 400–500 ku­bi­nių met­rų me­die­nos. Šių at­sar­gų už­tek­da­vo ga­my­bai. Ta­čiau šią žie­mą dar ne­pa­vy­ko iš­trauk­ti nė vie­no ku­bi­nio met­ro. Nup­jau­ti, krū­vo­se su­dė­ti rąs­tai gu­li miš­kuo­se. Dėl drėg­nų orų neį­ma­no­ma į miš­ką iš­va­žiuo­ti.

„Iš­mau­ro­tu­me ke­lius ir su­ga­din­tu­me miš­ko pa­klo­tę. Ne­no­ri­me tu­rė­ti ne­ma­lo­nu­mų su ap­lin­ko­sau­ga ir se­niū­ni­ja, ku­ri la­bai sau­go ke­lius. Lau­kia­me šal­tu­ko. Da­bar miš­ko pa­klo­tė taip įmir­ku­si, kad bent ke­le­tą die­nų tu­rė­tų pa­spaus­ti 25 laips­nių šal­tis, kad miš­ka­ve­žiai ga­lė­tų įva­žiuo­ti į miš­ką. Su šia pro­ble­ma su­si­du­ria vi­si „me­di­nu­kai“, – ma­lo­ny­bi­niu var­du po­nia Vai­da va­di­na vi­sus me­die­nos ap­dir­bi­mu už­sii­man­čius vers­li­nin­kus.

Ga­my­bai įmo­nė kol kas už­ten­ka per­nykš­tės me­die­nos. Tik ap­mau­du, kad van­de­ny­je mirks­tan­tys rąs­tai pra­ran­da ko­ky­bę, par­vež­ti jie tiks tik mal­koms.

Ke­li eta­pai

Po­nios Vai­dos pro­fe­si­ja – sta­ty­bi­nin­kė-ap­dai­li­nin­kė. Vi­suo­met la­biau mė­go vy­riš­kas pro­fe­si­jas, bet bai­gus moks­lus paaiš­kė­jo, kad ap­dai­li­nin­kės dar­bas mo­te­riai per sun­kus.

Jos vy­ras Ar­vy­das – šal­dy­tu­vų ir ki­tos bui­ti­nės tech­ni­kos meist­ras.

Veik­los idė­ją jiems pa­suf­le­ra­vo tuo me­tu pra­si­dė­jęs miš­kų kir­ti­mo vers­las. Iš pra­džių tvar­kė tė­vų miš­ką. Pas­kui įkū­rė miš­ko kir­ti­mo bri­ga­dą ir tei­kė pa­slau­gas ki­tiems miš­kų tvar­ky­to­jams ar me­die­nos ap­dir­bi­mo įmo­nėms.

Pir­mo­ji Šalt­me­rių in­ves­ti­ci­ja bu­vo į miš­ko kir­ti­mo reik­me­nis. Įdar­bi­no aš­tuo­nis žmo­nes. Nu­pir­ko vis­ką, kas rei­ka­lin­ga jų dar­bui. Šią pa­slau­gą tei­kė apie še­še­rius me­tus.

Už­dir­bę lė­šų ir su­kau­pę dau­giau in­for­ma­ci­jos bei pa­tir­ties, įkū­rė me­die­nos ap­dir­bi­mo ce­chą. Ja­me dir­ba še­ši dar­bi­nin­kai. Pa­ti­ki­mi, lai­ko iš­ban­dy­ti. Mo­te­rys nu­žie­vi­na len­te­les, ka­la pa­dėk­lus. Vy­rai dir­ba prie rąs­tų.

Vers­li­nin­kai sten­gia­si vi­suo­met už dar­bą su­mo­kė­ti lai­ku, nes pa­ti­ki­mų dar­buo­to­jų kai­me trūks­ta. „Daug pa­kly­du­sių žmo­nių. Jiems ge­riau gy­ven­ti iš pa­šal­pų“, – ap­gai­les­tau­ja vers­li­nin­kė.

Įb­ri­do į miš­ką

Nors su­si­du­ria su dau­gy­be pro­ble­mų, V. Šalt­me­rie­nė tvir­ti­na, jog iš me­die­nos ap­dir­bi­mo gy­ven­ti ga­li­ma. Tik nuo­lat rei­kia gal­vo­ti, kaip tei­sin­gai pa­skirs­ty­ti pi­ni­gus, kuo ra­cio­na­liau juos pa­nau­do­ti.

Iš­lai­dų ga­na ne­ma­žai: mo­kes­čiai „Sod­rai“ ir vals­ty­bei, at­ly­gi­ni­mai, daug kai­nuo­ja elekt­ra. Kol bu­vo li­tai, vers­tis bu­vo leng­viau. Eu­ras – sli­des­nis pi­ni­gas.

Vers­lo apim­tys – pla­čios. Šalt­me­riai tu­ri sa­vų miš­kų. Iš­kir­tus juos rei­kia at­so­din­ti, sam­do bri­ga­das. Po to so­di­nu­kus rei­kia pri­žiū­rė­ti. Kiek spė­ja, tuo už­sii­ma pa­tys. Jei ne­spė­ja, ten­ka sam­dy­ti žmo­nes.

Ga­my­bai da­lį ap­va­lios jau pa­ruoš­tos me­die­nos vers­li­nin­kai per­ka. Tai at­siei­na bran­giau, ta­čiau, kai to­kios žie­mos, ne­bū­tų ką da­ry­ti. Pri­va­lo vyk­dy­ti įsi­pa­rei­go­ji­mus klien­tams. Kad iš­vež­tų vie­ną sunk­ve­ži­mį, rei­kia pri­ga­min­ti 2 200 pa­dėk­lų.

„Miš­kas toks yra. Įb­ri­dai į jį ir neišb­ri­si“, – fi­lo­so­fiš­kai į sa­vo veik­lą žiū­ri po­nia Vai­da.

Duo­ną jiems už­dir­ban­tį me­dį vers­li­nin­kai bran­gi­na. Su­nau­do­ja jį iki pju­ve­nų. Vi­sus lent­ga­lius, ki­tas ga­my­bos at­lie­kas, pju­ve­nas par­duo­da bio­ku­rą ga­mi­nan­čiai bend­ro­vei. At­va­žiuo­ja šios bend­ro­vės tech­ni­ka, iš­va­lo te­ri­to­ri­ją, vi­sas at­lie­kas su­ma­la ir iš­si­ve­ža.

Ga­my­bos at­lie­kos – vie­nin­te­lis V. Šalt­me­rie­nės įmo­nės pro­duk­tas par­duo­da­mas Lie­tu­vo­je.

Vie­toj žo­liap­jo­vės – avys

V. ir A. Šalt­me­riai gy­ve­na ne tik iš vers­lo, tu­ri ir ūkį. 30 hek­ta­rų že­mės iš­si­mė­tę per tris se­niū­ni­jas: Vai­gu­vos, Ku­ke­čių, Kel­mės apy­lin­kių.

Že­mės pir­ko iš pri­va­čių sa­vi­nin­kų ir vals­ty­bės. Da­lį pa­do­va­no­jo tė­vai.

Jei­gu ka­da nors su­gal­vo­tų at­si­sa­ky­ti vers­lo, že­mė ga­lė­tų bū­ti at­sar­gi­nis va­rian­tas. Kol kas jų ūkis – ne­di­de­lis. Da­lį grū­dų par­duo­da. Da­lį su­še­ria sa­vo gy­vu­liams.

„Lai­ko­me kiau­lių sa­vo po­rei­kiams. Tu­ri­me avy­čių: try­li­ka „ma­mų“ ir vie­ną „tė­tį“. At­si­ve­da ėriu­kų. Mė­są pa­si­da­li­ja­me su tė­vais ir gi­mi­nė­mis. Avy­tės – ma­no žo­liap­jo­vės. Nuė­da žo­lę ten, kur sun­ku priei­ti ją nu­pjau­ti, – pa­sa­ko­ja po­nia Vai­da. – Jei­gu no­rė­čiau nau­dos, rei­kė­tų lai­ky­ti jų di­des­nį bū­rį.“

Kaip jau­na mo­te­ris su­spė­ja su­žiū­rė­ti ir vers­lą, ir ūkį?

„Tie­siog su­spė­ju, – sa­ko po­nia Vai­da. – Esu ry­to vai­kas. Penk­tą va­lan­dą aš jau gy­va. Ta­čiau va­ka­re pa­ti sau pai­nio­juo­si po ko­jo­mis. Vi­sa­da sten­giuo­si vi­sus dar­bus baig­ti iki sep­ty­nių va­ka­ro. Žie­mą to­kiu me­tu kar­tais jau ei­nu mie­go­ti. Va­sa­rą to­kios pra­ban­gos ne­ga­liu sau leis­ti. Yra dar­žai, dau­giau dar­bo kie­me.“

Au­to­rės nuo­tr.

„Šie­met nė­ra net įša­lo. Net ne­si­ma­to per­spek­ty­vos par­si­vež­ti iš­kirs­tus me­džius. Bet gam­tos ne­pa­ko­re­guo­si,“ – sa­ko Vai­da Šalt­me­rie­nė.

„Mėgs­tu šei­mi­nin­kau­ti, bet vi­suo­met la­biau mė­gau vy­riš­kus dar­bus. Gal to­dėl ir to­kį vers­lą pa­si­rin­kau“, – šyp­so­si Vai­da Šalt­me­rie­nė.

Pri­ga­mi­nus pa­dėk­lų, bru­sų ir mal­kų, at­lie­kos virs­ta bio­ku­ru.