Naujausios
Marsas Vėžio ženkle
Mielosios, nežinau, ar jums taip būna, bet kartais iš mano gležnos būtybės prasiveržia neįtikėtinas pyktis.
Štai, kad ir šįryt... Jau iš vakaro perspėjau saviškį, kad ryte turėtume išvažiuoti anksčiau, kad reikia nuvežti mamą į stotį, be to, man reikėtų anksčiau atsirasti darbe.
Aš, kaip sąmoninga ir atsakinga būtybė, atsikėliau vos suskambus žadintuvui, dar spėjau užkaisti partiją skalbinių ir net pavalyti langą į rytinę pusę, padaryti pratimų kompleksą „Saulės pasveikinimas“, palįsti po dušu, pasidažyti, išgerti puodelį kavos...
Viso to intarpuose bandžiau prisižadinti negyvai tįsantį saviškį: pavyko iš trečiojo karto.
Kai jis pagaliau išsiropštė, mano nuotaika dar buvo žvali, paskaičiavau, kad jei jis susiruoš per penkiolika minučių, į stotį spėsime.
„Aš gal dar kokio kepto kiaušinio norėčiau“, — žiovaudamas prasitarė.
„Ko-kio-dar-kiau-ši-nio?!“, — išgirdau save riaumojant, bet nieko nebegalėjau su savimi padaryti. Mano “Saulės pasveikinimo“ nutvieksta šypsena sudrisko į skutelius, o mintyse aš į saviškį paleidau visus peilius, šakutes ir kitus stalo įrankius...
Žaibuodama akimis stebėjau, kaip priešas tylėdamas surūkė cigaretę ir įsižeidęs išėjo pro duris.
Na jau ne, galvojau, tu man pasipūtęs už vairo nesėdėsi. Griebiau mašinos raktelius, ryžtingai pasukau link automobilio ir įsiropščiau už vairo. Jis neturėjo kito pasirinkimo, tik sėsti šalia. Paspaudžiau gazą ir mašina cypdama rovė iš vietos.
„Prilėtink bent ant posūkių“, — šūktelėjo keleivis, bet aš lėkiau, žvangindama ginklais, lyg širšės įgelta.
Į stotį suspėjome, mamą į traukinį įsodinome. Tada priešas apgaulingu manevru užgrobė vietą prie vairo, o aš demonstratyviai nusisukau ir į darbą nužygiavau pėsčia.
Eidama apgalvojau visą nelaimingą savo gyvenimą, ir kiek jis man sveikatos pagadino, ir koks jis yra, ir jei ne aš, tai jis iš viso...
Žodžiu, darbe taip trenkiau kabineto durimis, kad visos kolegės krūptelėjo, o viena net išpylė kavą ant naujo sijono.
„Taip tau ir reikia“, — pagalvojau.
„Ieva, kokia širšė tave įgėlė?, — sukluso kolegės. “Ne širšė, o tranas“, — piktai sušukau, kad visoms viskas pasidarė aišku.
„Tai ko dabar susipykot?, — neįtikėtinai ramiai paklausė kava apipiltoji kolegė, taikiai barstydama kavos dėmę druska...
„Dėl kiaušinio“, — beviltiškai sušukau ir susmukau ant patogaus fotelio.
Pamačiusi nustebusias akis, supratau, kad pasakoti fabulą beviltiška, tad pasakiau, kad iš esmės tai dėl smulkmenos. Ir prisipažinau, kad fiziškai išgyvenu tokį baisų pykti, kad net pačiai nejauku.
„Viskas čia gerai, nuo vakar stojo Marsas Vėžio ženkle“, — labai užtikrintai man paaiškino tą patį mėnesį, kaip ir aš, gimusi kolegė ir nuoširdžiai patarė: “Tu, Ievut, tik dabar valdykis, suimk save į rankas, ir nepasiduok provokacijoms“.
Aš lengviau atsikvėpiau ir pasiteiravau, kiek ilgai Marsas išbus Vėžyje?
Nes, kai prisimenu, kad Juodasis Mėnulis Vėžyje išbuvo kone dvejus metus, tai manęs tokia prognozė neguodžia.
Jau kiek aš per tą Juodą Mėnulį prisikentėjau, o dabar dar tas Marsas...
„Hm, Marsas ir vėžys, keistas darinys, — iš kampo replikavo viską girdėjęs kolega, — ir kas tarp jų gali būti bendra?“
„Kaip tai kas? Pavyzdžiui, šarvai“, — raportavau. “Ir dar ginklas — žnyplės“, — ėmiau kelti balsą. “Ir dar Marsas raudonas. Kaip virtas vėžys“, — mano piktasis protas dirbo aštriai ir asociatyviai.
„Priešas!“, — vėl išgirdau savyje žvangant ginklus ir baisiausiai išsigandau. “Ieva, valdykis“, — bandžiau save prilaikyti ir pasukau į savo darbo vietą. Eidama dar spėjau atlikti gudrų manevrą — tarsi netyčia užkliuvau už priešo popierių krūvos ir viskas pasklido ant grindų...
„Cha cha cha“, — išgirdau savyje pergalės juoką, ir triumfuodama paradiniu žingsniu nužygiavau į būstinę.
Peržvelgiau nemokių klientų sąrašą ir pajutau, kaip po mano šarvais sukrutėjo raumenys... Partizaninis karas prasideda...
Ieva, Marso paliesta
