Naujausios
Mano siela atgrubusiais nagais
Mielosios, esu vėl sutrikdyta ir, kaip paprastai, iki sielos gelmių. Mat perskaičiau moteriškiniame žurnale tokį straipsnį, atseit „jei norite sužinoti, ar moteris myli save, pažvelkite į jos rankas“.
Pažvelgiau, ir skaičiau toliau.
„Išpuoselėtos, švelnios, minkštos ir prižiūrėtos rankos, sveiki ir dailūs nagai — tai moters vizitinė kortelė, kurią ji pasididžiuodama gali ištiesti kiekvienam“.
Nevalingai suriečiau rankų nagus ir skaičiau toliau, kad „neretai rankos lyg išdavikės parodo netinkamą požiūrį į jas, nepakankamą priežiūrą ir... tikrąjį moters amžių“.
Dar kartą atidžiai apžiūrėjusi savo rankas, pamačiau: pirma, nevienodo ilgio nagus, antra, niekada nekarpomas ir neatstumdomas odeles...Trečia, pakankamai daug smulkių raukšlelių ir atšerpetojimų, ketvirta, vieną šviežiai nulūžusį nagą ir, nepabijosiu prisipažinti, šiek tiek rudai oranžinį pirštą nuo morkų skutimo. Mat norėjau pamylėti saviškį, iškepdama jam tokį morkų pyragą, praktiškai suflė.
Viešpatie, kokia aš kvaiša... Užuot mylėjusi save ir puoselėjusi savo rankas, skutau ir tarkavau rankomis morkas.
Tada, mielosios, aš pradėjau galvoti. Aš, Ieva, šventai įsitikinusi, kad save labai myliu, pasirodo, siaubingai klystu. Pagal mano rankas išeitų, kad aš savęs ne tik kad nemyliu, bet tiesiog nekenčiu.
Cha, aš, Ieva, kuri atsikeliu ir kiekvieną rytą, pažvelgusi į veidrodį, sau nusišypsau ir ištariu kasrytinę mantrą: esu žavi, graži ir jauna, mano oda skaisti, o akys spindinčios. Ir tik tada maloniai nuleidusi akis, valausi dantis pasta be fluoro. Mat perskaičiau, kad fluoras tiesiogiai veikia kankorėžinę liauką, atsakingą už žmogaus (šiuo atveju moters) dvasinį tobulėjimą. O aš juk atseit maniau save mylinti ir besirūpinanti savo siela... atgrubusiais nagais, atsiprašant...
Aš, Ieva, kuri eidama pro vitrinas, įtraukiu pilvą ir vis dar esu patenkinta savo atvaizdu. Aš, kuri maniausi esanti nuostabiausia būtybe pasaulyje (na, gal po Mikutavičiaus), nuolatinėmis jogos pratybomis suderinusi in ir jan energijas, kūno ir dvasios harmoniją, pasirodo esu ... tiesiog ... eilinė atgrubnagė. Aš, Ieva, iš naujos receptų knygelės išmokusi gaminti morkų suflė, kurį patiekiu su imbieriniu vynu, pasąmonėje esu visiškai save nuvertinusi?
Ir visi, kurie man į akis sako, kokia aš puiki šeimininkė, kokia plona pagal savo amžių ir kokia protinga (nepaisant mano grožio), pasirodo šlykščiai ir akiplėšiškai meluoja, nes kiekvienas, kiekvienas žmogus, pasižiūrėjęs į mano rankas, gali pasakyti, kad tai — savęs nemylinčios, kompleksuotos, turinčios psichologinių problemų (vienas nagas, prisipažinsiu, nukramtytas) ir užslėptų neurozių būtybės rankos.
Aš jau net nedrįstu kalbėti apie amžių. Man rankos ne tik išduoda mano tikrąjį amžių, o gal net prideda kiek nors metų, gal net visą dešimtmetį...
Taip, sėdėdama ant vonios krašto, ir žiūrėdama į savo, atsiprašant, letenas, ką ten letenas — per švelnu, veikiau, priekines kanopas, rezignavau ir sielvartavau.
Tačiau suėmusi save į rankas (kokias ten rankas — grėblius), nutariau prisiversti tučtuojau save pamilti...
Greitai nubėgau į parduotuvę ir prisipirkau visokiausių kremų, aliejų netgi kiaulės taukų, nes žąsies neradau... Ir, o likimo ironija, man bebūnant prie kasos, it gyvas priekaištas per radiją suskamba gerbiamo maesto V. Noreikos gniuždantis „Tas rankų švelnumas“... Ir tada man pasidaro visiškai aišku, kokią rolę( “nuo širdies ir nuo veido....“ — dainuoja tenoras), moters gyvenime (“tirpdo vienumooos .... leduuus“) užima rankų švelnumas, putlumas, minkštumas ir nagų dailumas...
Namie tą vakarą atlikau visas įmanomas procedūras, o nakčiai išsitepiau rankas kiaulės taukais ir, kad neištepčiau patalynės, užsimoviau pirštines...
Kadangi maniškis turėjo grįžti iš kelionės po vidurnakčio, jam ant stalo padėjau morkų suflė, o pati nuėjau miegoti...
Naktį mane pažadino baisus klyksmas. Atsibudusi pamačiau prieš save pusplikį maniškį išsprogusiomis akimis, kuris užsikirsdamas kartojo „ka ka ka..“
Pamaniau, gal vėl tualeto durys užsitrenkė iš vidaus, bet kam taip klykti? „Ka ka kas čia dabar? Ką tu norėjai man padaryti?“, — pagaliau išstenėjo, rodydamas į mano skaisčiai geltonas gumines virtuvines pirštines?.
Paaiškėjo, kad jau po vidurnakčio grįžęs vargšelis suvalgė suflė ir tyliai atsigulė, o tada aš iš seno papratimo per miegus bandžiau apsikabinti jo kaklą..
Tai jis, matyt, pagalvojo, kad smaugsiu jį, ar ką, ir užsidėjau pirštines, kad pirštų atspaudų nepalikčiau...
Žinokit, net šimtą gramų turėjau įpilti, kad jis nusiramintų, ir tai labai gerti nenorėjo (matyt, nebuvo tikras, kad nenuodysiu).
Kai aš jam verkdama viską papasakojau apie tai, kad savęs nemyliu ir kad dabar turėsiu naktimis gulėti su guminėmis pirštinėmis, jis pateikė man ultimatumą: arba aš myliu save (su pirštinėmis), arba jis myli mane (be pirštinių). Kol apsispręsiu, jis gulėsiąs ant sofos.
Tai ką man dabar daryti?
Ieva, mylinti atgrubnagė