Naujausios
Mano naujoji banko kortelė
Mielosios, neseniai pasibaigė mano banko mokomosios kortelės galiojimo terminas, ir aš iš banko gavau tokį ekskliuzyvinį pasiūlymą, kad atseit galiu pati susikurti savo individualų, vienintelį ir nepakartojimą kortelės dizainą, ir man tokią padarys.
Baisiai apsidžiaugiau ir ėmiausi darbo. Pirma reikėjo apsvarstyti koncepciją. Taigi, ką aš norėčiau savo kortele pasakyti pasauliui arba kitaip — ką norėčiau kiekvieną kartą, išsitraukusi mokėjimo kortelę, matyti.
Užduotis pasirodė svarbi ir nevienadienė, tad ta proga aš susikviečiau drauges. Mano nusivylimui paaiškėjo, kad ir jos gavo panašius pasiūlymus (vadinasi, aš ne išskirtinė klientė, kokia tariausi esanti, bet masinė), tad mes visos turėjome bendrąjį interesą ir draugės susirinko gausiai.
Ta proga pasikviečiau ir vieną klasiokę — tokią įvaizdžio vadybininkę, kuri pasijuto kaip žuvis vandenyje ir ėmė aiškinti, kad mes atseit turime pasirinkti kertinius savo įvaizdžio akmenis, tai yra nuspręsti, kas mums svarbu: ar, tarkim, taupyti, ar išlaidauti, ar rūpintis vaikais, ar sveikata, ar gyventi vienadienės plaštakės gyvenimą, ar racionaliai viską apskaičiuoti...
„Pardon, — pasipriešinau, — aš čia neketinau surengti savianalizės seanso, bet tik norėjau pasitarti dėl kortelės dizaino“.
Bet įvaizdžio vadybininkė paaiškino, kad jei jau man siūloma susikurti unikalią, išskirtinę kortelę, tai turiu ją ir padaryti unikalia ir išskirtine ir kad ji, profesionalė, čia jokio falšo, kičo ir saviveiklos neleisianti.
„Iš esmės tai savojo “aš“ paieškos?“, — ramiai paklausė mūsų jogė ir, kaip visada, sukryžiavo kojas ir ištiesė stuburą — kanalą su kosmosu. Aš intuityviai irgi ištiesiau stuburą (gal lengviau kanalu nusileis kokia išmintis) ir ėmiausi savojo “aš“ paieškų.
Jas nutraukė tokia mūsų kvatoklė, pareiškusi užsidėsianti ant kortelės saviškio rūstų žvilgsnį su užrašu „Neišlaidauk“.
„Puikus pasirinkimas, — pagyrė mūsų konsultantė, — tarsi duodate pasauliui žinią, kad jums trūksta pinigų, tačiau kartu pareiškiate, kad tai jums nė motais, nes šia subtilia tema gebate juokauti, taip nukanalizuodama įtampą dėl pinigų stygiaus...“
„O ką daryti, jei man reikia taupyti, bet noriu išlaidauti“, — paklausė viena putnutė namų šeimininkė, kurios vyro verslą pakirto krizė ir ji turėjo labai stipriai apkarpyti savo išlaidas.
„Hm....“, — gūžtelėjo pečiais konsultantė ir patarė, kad tokiu atveju geriausia būtų ant kortelės atspausti savo svajonių dalyką (ar daiktą, ar drabužį, ar kelionę), kurį matydama ji automatiškai ims mažiau leisti, kad tik greičiau priartintų savo svajonę.
„Noriu į Madeirą“, — sušuko ši ir jau žinojo, kad ant kortelės atspaustas šios nuostabios salos vaizdas padės jai suvaldyti išlaidautojos apetitą.
Jogė pareiškė ant kortelės užsirašysianti „Ir šitai praeis“ — tai bus auksinės raidės žydrame fone.
„O čia kaip, skatins taupyti ar išlaidauti?“, — atsargiai pasiteiravau aš.
Jogė pasižiūrėjo į mane, kaip į žemesnių čakrų būtybę, tačiau kantriai paaiškino, kad tai esą padės suvokti būties akimirkos efemeriškumą, slopins troškimus ir kels ją dangopi. Aš nudaviau, kad supratau, bet draugė ekonomistė norėjo išsiaiškinti, kaip tai susijęs su išlaidų ir pajamų balansu.
Bet jogė jai atkirto, kad atseit jai rūpi dvasios ir materijos balansas.
Inspiruota jogės, sušukau, kad aš tada užsirašysiu „Carpe diem“ (“Gyvenk šia diena“) — sidabru ant žalio.
Jogė nusiviepė, o įvaizdžio vadybininkė papurtė galvą, kad su tokiu šūkiu aš kaip mat ištuštinsiu kortelę, o kitą dieną nebeturėsiu iš ko gyventi. Tai ką, geriau nusirašyti „memento mori“ ( atmink kad mirsi)?“ — pyktelėjau.
„Nu žinai, Ievute, tai ne taip ir blogai, — pareiškė ilgai tylėjusi draugė psichologė.
„Nu tai žinoma, tai varyčiau per parduotuves ir kasdieną matuočiausi madingiausias įkapių sukneles, gal net pas dizainerę užsisakyčiau“, — suprunkščiau.
„Ogi visai ne, tai netgi visai filosofiška, — psichologei pritarė jogė. Atseit, viena vertus, stojus prieš amžinybę, visi daiktai ir drabužiai tampa nebesvarbūs. (“Aišku, juk į grabą nenusineši“, — tyliai replikavau). Kita vertus — net jeigu ir atsitiktų taip, kad ištuštinčiau visą savo banko sąskaitą, prieš amžinybę tai irgi nieko bloga — atseit, džiaukis, kol dar gyva.
Aš spyriojausi, kad tai kvaila, ir apskritai — kaip tai atrodys.
Tačiau konsultantė patikino, kad tai net labai originalu, padaryta su makabrišku humoru. Psichologė patvirtino, kad tai kalba apie asmenybės brandą, o jogė pritarė, kad taip tiesus kelias į dvasinį tobulėjimą.
Kai nusiunčiau į banką savo susikurtos kortelės dizaino koncepciją — juodame fone baltos raidės „Memento mori“, o šalia — banko pavadinimas, kaip mat sulaukiau skambučio: “Ponia, Ieva, ar jūs tuo tikra?“,
„Kad mes visi mirsim? O taip. Tikriau nebūna“, — atšoviau ir nusikvatojau naujo makabrišku juoku.
Ieva, makabriška
