Mano namai – mano tvirtovė

Mano namai – mano tvirtovė

Ma­no na­mai – ma­no tvir­to­vė

Prieš du de­šimt­me­čius Da­lia ir Va­si­li­jus Sta­cen­ko pa­li­ko Jo­niš­kio mies­tą, par­da­vė bu­tą ir iš­si­kė­lė į Dauk­šių kai­mo pa­kraš­ty­je įsi­gy­tą dvie­jų hek­ta­rų so­dy­bą. Dauk­šiai – Da­lios gim­tie­ji, čia gy­ve­na ma­ma, se­suo, gy­ve­no bro­lis... Uk­rai­nie­čiui Va­si­li­jui šis kai­mas ta­po ant­rą­ja tė­vy­ne. Per tuos de­šimt­me­čius šei­ma so­dy­bo­je pra­ktiš­kai iš nie­ko, sa­vo darbš­čio­mis ran­ko­mis su­kū­rė tik­rą na­mų iš ak­me­nų tvir­to­vę, pa­so­di­no ber­žy­ną, iš­si­ka­sė tven­ki­nį, įsi­gi­jo bi­čių. Ir pa­tys, kaip tos darbš­čio­sios ra­tuo­to­sios, sa­vo kie­me dūz­gia nuo sau­lė­te­kio iki sau­lė­ly­džio.

– Žmo­nės da­bar la­bai de­juo­ja, kad vis­ko trūks­ta. Rei­kia ne­tin­gė­ti, daug dirb­ti. Vi­siems siū­lau kel­tis į kai­mą. Dirb­sit, ne­tin­gė­sit – pa­kaks vis­ko, – op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­ku­si Da­lia.

Li­na RUD­NIC­KIE­NĖ

Gy­ve­ni­mas Dauk­šių kai­mo pa­kraš­ty al­suo­ja spen­gian­čia ra­my­be. Ją Sta­cen­kų so­dy­bo­je su­drums­čia tik kar­pių pliaukš­te­lė­ji­mas uo­de­gos pe­le­ku per gė­lo van­dens pa­vir­šių, lakš­tin­ga­lų gies­mės, ku­rias vė­jo gū­sis at­ne­ša iš so­dy­bo­je au­gan­čios tri­ka­mie­nės lie­pos vir­šū­nės.

Da­lia dar nė kar­to ne­pa­si­gai­lė­jo gy­ve­ni­mo mies­te pa­to­gu­mus iš­kei­tu­si į sun­kų, bet šir­džiai mie­lą gy­ve­ni­mą kai­me.

– Bu­vo lai­kas, kad sun­ku bu­vo pra­gy­ven­ti. Tik­rai. Iš­sis­ky­riau su vy­ru, au­gi­nau tris duk­ras, už­dar­bio nėr, pri­si­dur­ti prie kuk­lių pa­ja­mų va­ži­nė­da­vau su pre­kė­mis į Uk­rai­ną. Ten ir su­si­pa­ži­nau su Va­si­li­ju­mi, – apie lem­tin­gą pa­žin­tį, pa­kei­tu­sią Da­lios gy­ve­ni­mo va­gą, pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Uk­rai­nie­tis Va­si­li­jus, su­ža­vė­tas lie­tu­vai­tės, at­se­kė pa­skui į Lie­tu­vą. Ir ­li­ko. Pa­na­šu, kad li­ki­mas Da­liai, pa­siųs­da­mas Va­si­li­jų, bu­vo ma­lo­nin­gas. Du de­šimt­me­čius kar­tu po­ra gy­ve­na vie­nu rit­mu, vie­nas ki­tą su­pras­da­mi iš pu­sės žo­džio. Ne­ga­lios dėl stu­bu­ro ka­muo­ja­ma mo­te­ris sa­ko, kad kar­tais vos paei­na, bet ne­pa­si­duo­da – ei­na ir dir­ba. Kad ne­lik­tų gu­lė­ti. Kuk­lios pa­šal­pos dėl li­gos pa­kak­tų tik vais­tams ir dar vie­nam ki­tam mo­kes­čiui, val­gyt jau ne­bū­tų ko. Ta­čiau, at­si­rem­da­mi vie­nas į ki­tą, iš nie­ko pra­ktiš­kai ku­ria ste­buk­lus.

Va­si­li­jaus vi­sur pil­na – tai nu­tri­jas pa­šė­rė, tai pas triu­šius ei­na, pa­skui Da­lią – dar­žo ra­vė­ti, o la­biau­siai mėgs­ta glos­ty­ti ak­me­nį, su­rink­tą so­dy­bos dvie­juo­se hek­ta­ruo­se, par­si­vež­tą iš Da­lios ma­mos kie­mo ar dauk­šie­čių do­va­no­tą... Taip ir dė­lio­ja ak­me­nė­lį prie ak­me­nė­lio. Iš jų darbš­taus vy­ro ran­ko­mis kie­me išau­go aukš­tos ak­mens tvo­ros, sau­gan­čios vien­kie­mį nuo at­šiau­rių vė­jų, ak­me­niu iš­puoš­tos ūki­nių pa­sta­tų sie­nos, su­ręs­tos ar­kos, pa­vė­si­nė, de­ko­ra­ty­vi­nės sie­ne­lės, gė­ly­nai, vy­no rū­sys, pir­te­lė... Pap­ras­tas, nie­ko ne­kai­nuo­jan­tis lau­ko ak­me­nė­lis ta­po pa­grin­di­ne sta­ty­bi­ne me­džia­ga, der­lin­gų že­mių so­dy­bą pa­ver­tu­sia ak­me­ni­ne oa­ze, ku­rio­je pa­va­sa­rį nu­ty­so įvai­rias­pal­viai gė­lių raš­tų ki­li­mai.

Vi­sos so­dy­bos pla­nuo­to­ja yra Da­lia. Ji pir­miau­sia ply­no­je vie­to­je sa­ko­si pa­ma­tan­ti vi­zi­ją, pa­si­da­li­nan­ti su Va­si­li­ju­mi, ku­ris sa­vo mo­ters gar­siai iš­sa­ky­tas min­tis de­da­si į gal­vą ir ima­si joms su­teik­ti ma­te­ria­lų pa­vi­da­lą. Ir bend­ras due­to kū­ry­bin­gas dar­bas su­skam­ba neįp­ras­ta ir ly­gu­mų kraš­to­vaiz­džiui ne­ti­kė­ta, ma­lo­niai nu­tei­kian­čia na­ta. Užk­ly­du­siems ne­ti­kė­tiems sve­čiams lie­ka tik aik­te­lė­ti iš ma­lo­nios nuo­sta­bos.

Kai­mo žmo­gus dar­bu ir gy­vas. Čia ran­da gy­ve­ni­mo pra­smę ir su­si­grą­ži­na eg­zis­ten­ci­jos gro­žį. Su Da­lia su­ka­me į dar­žą. Anks­ty­vo­sios bul­vės, pa­sė­tos dar prieš Ve­ly­kas, jau už sprin­dį di­des­nės, dar sa­vai­tė ki­ta – ims žy­dė­ti. Vi­sa­da Sta­cen­kų dar­že per šv. Jo­ną ka­sa­mos švie­žios bul­vės. Nea­be­jo­ja, jų bus ir šie­met. Bir­že­lio pa­bai­go­je Da­lia iš sa­vo dar­žo vi­sad rau­na ir mor­kas, rau­do­nuo­sius bu­ro­kė­lius. Švie­žio­mis lie­tu­viš­ko­mis eko­lo­giš­ko­mis sa­vo dar­žo gė­ry­bė­mis vai­ši­na iš Ai­ri­jos ato­sto­goms į gim­ti­nę grįž­tan­čių dvie­jų duk­rų, duk­ros iš Jo­niš­kio šei­mas.

Prieš de­šimt­me­tį duk­ros Li­ja­nos šei­ma pa­do­va­no­jo nu­tri­jų po­re­lę. Mo­te­ris ne­sle­pia – iš­kart nei jai, nei Va­si­li­jui jos ne­pa­ti­kę, kaip ir dau­ge­liui – dėl jų pa­na­šu­mo į žiur­kes. Bet su­si­gy­ve­no, pri­pra­to, o il­gai­niui su­pra­to, kad tai mie­li ir švel­nūs gy­vū­nė­liai, be jų neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo so­dy­bos. Pa­var­gu­si Da­lia mėgs­ta at­si­sės­ti nu­tri­jų ap­tva­re. Pri­si­ki­ša į ki­še­nes ba­to­no ir sė­di. Nut­ri­jos šei­mi­nin­kę pa­žįs­ta, ži­no, kad atė­jo su ska­nės­tais. Da­lia ne­sku­ba jų vai­šin­ti, bet tos, gud­ruo­lės, nu­jau­čia, kur gar­dė­siai pa­slėp­ti – pa­čios Da­liai iš ki­še­nių ba­to­ną trau­kia, šei­mi­nin­kei ant ke­lių ropš­čia­si ir šlamš­čia. Pa­sik­lau­sius Da­lios, at­ro­do, kad už nu­tri­jas nė­ra pa­sau­ly­je mie­les­nių gy­vū­nė­lių. Bu­vo lai­kas, kai Sta­cen­kų šei­ma jų dau­giau kaip 100 au­gi­no. Nut­ri­jų mė­sa, sa­ko, de­li­ka­te­si­nė. Kaip ir triu­šių, ku­rių ir­gi šei­ma au­gi­na. Tik gai­la, kad pra­ban­giai bliz­gan­čio il­gap­lau­kio kai­liu­ko šian­dien nie­kam ne­be­rei­kia.

Ry­to ra­so­mis su­drė­ku­sia pie­va ei­na­me prie tven­ki­nio. Pa­ju­tu­sios sa­vo val­do­se sve­ti­mą žmo­gų, ima ku­da­kuo­ti viš­tos, gar­siai bur­bu­liuo­da­mas pre­ten­zi­jas reiš­kia ka­la­ku­tas. Va­si­li­jus iš van­dens trau­kia dvi žu­vų šė­ryk­las. Pats nu­stem­ba: ne taip se­niai pa­šė­rė, o jau tuš­čios. Van­de­ny gy­vy­bė knibž­dė­te knibž­da. Ka­ro­sai, pa­pras­tie­ji ir veid­ro­di­niai kar­piai, amū­rai... Pa­tys tel­ki­nį įžu­vi­no, da­bar Va­si­li­jus iš jo trau­kia ko­ne pus­met­rio dy­džio žu­vį. Da­lia mos­te­li į pra­žy­du­sius grai­ki­nius rie­šu­tus. Dar jau­ni, bet po ge­rą ki­bi­rą rie­šu­tų ru­de­nį jau pri­si­ren­ka.

Vėl su­ka­me į kie­mą. Da­lia ro­do Va­si­li­jaus ran­ko­mis pa­ga­min­tą žu­vies rū­kyk­lą, sa­va­dar­bę šaš­ly­ki­nę, ku­ri pri­tai­ky­ta net ša­ko­čiams kep­ti, pra­ve­ria vy­no rū­sį – Da­lios mėgs­ta­mas už­siė­mi­mas. Ne­ti­kė­tam sve­čiui pa­vai­šin­ti ga­li pa­siū­ly­ti nuo jau­no iki se­no, su­bran­din­to, įvai­rių vai­sių ir uo­gų bei jų mi­ši­nio na­mi­nio vy­no. Nie­ko ir ne­trūk­tų – ne­bent paukš­čių pie­no.

Au­to­rės nuo­trau­kos

Iš nau­jo gy­ve­ni­mo pra­smę ir džiaugs­mą Da­lia ir Va­si­li­jus prieš du de­šimt­me­čius at­ra­do kai­mo vien­kie­my­je.

Lau­ko ak­muo ta­po pa­grin­di­ne sta­ty­bi­ne ir de­ko­ra­ty­vi­ne vien­kie­mio puoš­me­na.

Nut­ri­jų pus­ry­čiai – tie­siai iš Va­si­li­jaus ran­kų.