Naujausios
Lietuviški bonsai su japoniška filosofija
Jautiesi milžinas arba nykštukas – taip apie bonsus sako šiaulietis Arvydas Jasaitis. Jis jau daugiau nei 16 metų bonsus augina iš lietuviškų medelių. Svarbiausia auginant – kantrybė.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Kaip gamta sutvėrė
Medelyno progimnazijos geografijos mokytojas A. Jasaitis, paskatintas mokyklos direktorės Ingridos Mazrimienės, surengė pirmąją bonsų medelių parodą, joje eksponavo 28 augalus. Dar maždaug tiek liko namuose. Iki tol bonsai žiemą žaliavo rūsyje, vasarą – aplink sodybą.
„Japonai juoktųsi, kad aš iš 16 metų augalų jau parodą darau. Jų medžiai auga po 250 metų“, – kuklinosi A. Jasaitis.
Bonsai šiaulietį pakerėjo dar mokykloje, nors tuomet buvo matęs tik tris jų nuotraukas. „Čia kaip žvejyba – kas iš pirmo karto pagauna žuvies, tas pasidaro žvejys. Pradėjau auginti medelius ir patiko“, – pradžią prisiminė Arvydas.
Bonsų augintojas sako, jog yra daug šių medelių auginimo būdų. Vieni augintojai labai keičia jų išvaizdą, formuoja kamienus pririšdami vielas, kiti palieka natūralų. A. Jasaičiui artimiausi bonsai – kaip gamta sutvėrė.
Mažame vazonėlyje plati bonsų šaknų sistema neišsivysto, todėl jie išauga nedideli – kaip sumažintos medžių kopijos.
Tarp A. Jasaičio augalų – 16 metų degtukų dėžutės dydžio slyva ir 14 metų obelys.
Šalia auga grybai
„Svarbu nuspręsti, ar galėsite ir turėsite kantrybės bonsus auginti, ar bus sąlygos. Reikia turėti elementarių žinių apie augalus“, – aiškino A. Jasaitis.
Žiemą bonsus būtina nešti į vėsią patalpą arba lauką. Metų laikų kaitos procesai bonsus veikia tik šiek tiek greičiau nei gamtoje. Jie numeta lapus, šalia auga grybai, įsiveisia atskiras pasaulis – samanos, gėlės, piktžolės. Estetiškiau atrodo, kai bonsų šaknys iškeltos į paviršių.
Bonsai – kaip namų augintiniai. Jei tenka dažnai išvykti iš namų, keliauti – šis augalas ne jums. Mažiesiems medeliams reikia skirti laiko, juos laistyti.
Anksčiau Arvydas bonsus augindavo labai mažuose indeliuose. Dabar juos pakeitė didesniais, nes taip lengviau prižiūrėti.
„Japoniškumo mano bonsuose nėra – tik mintis. Japonijoje bonsų auginimo tradicijos gilios, mes tokių neturime. Pasirodo, bonsais gali tapti ir lietuviški medžiai – ąžuolai, liepos, klevai, kaštonai“, – sako A. Jasaitis. Jam jau kilo idėja pasodinti berželių, gluosnių.
Nors Arvydas girdėjo, jog seniausias Lietuvoje Stelmužės ąžuolas gilių nebebrandina, viliasi sulaukti palankių metų, kai gilių bus. Iš jų norėtų išauginti bonsą.
Nykštukai ir milžinai
Pradedantiems bonsų augintojams pedagogas pataria sodinti ąžuoliukus. Sudėtingiau auginti kaštonus – šie nenoriai šakojasi.
Bonsus rekomenduojama persodinti maždaug kas 10 metų, didinti vazoną.
Bonsus galima auginti vien ant akmens. Tam reikia žinių, kad augalas nenuskurstų: svarbu parinkti tinkamą uolieną, rūšį.
„Žiūrėdami į bonsų medelius įsivaizduokite, kad jie – natūralaus dydžio, o mes į šį mišką žiūrime kaip dievai arba milžinai. Medis lieka tas pats, bet mes pasikeičiame savo esybe. Kitas žiūrėjimo būdas – įsivaizduojame save kaip nykštuką po medžiais“, – žiūrėjimo filosofiją apibūdino Arvydas. Ją jis perteikė ir mokiniams.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
FILOSOFIJA: Medelyno progimnazijos geografijos mokytojas, bonsų augintojas Arvydas Jasaitis, žiūrėdamas į bonsų medelius, save įsivaizduoja milžinu arba nykštuku.
NATŪRALUMAS: Arvydas Jasaitis mėgsta natūraliai augančius medžius. Trejų metų kaštono kamienas susisuko dėl gamtinų priežasčių.
PRIEŽIŪRA: Bonsus rekomenduojama persodinti maždaug kas 10 metų – padidinus vazoną, medžius reikia rečiau laistyti.