Naujausios
Lauko pirtį galima pasistatyti per pusdienį
Kaip sodyboje pigiai ir greitai įsirengti pirtį, su „Šiaulių krašto“ skaitytojais patirtimi dalijasi rozalimietis Audrius Kazlauskas. Jis sako, kad lauko pirtis nuo kitų skiriasi švelniu garu ir yra lengviausiai pastatoma.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Tinkamiausia – laužavietė
A. Kazlauskas bičiulių sodyboje pasiūlė įrengti lauko pirtį. Jai statyti pasirinko laužavietę.
„Ji – tinkamoje vietoje: apie penkiasdešimt metrų nuo artimiausio pastato, šalia tvenkinys“, – apžvelgęs sodybos poilsio zoną vyras su žmona Monika imasi darbo.
„Lauko pirtį būtina statyti saugioje vietoje, nes ugnį, kol įkais akmenys, reikės kūrenti beveik pusdienį. Be to, aplink sodybą rengti dar vieną vietą ugniai kūrenti – būtų neracionalu“, – išvadą padaro Audrius.
Statyba trunka pusdienį, nes visas medžiagas tenka atsigabenti.
Pirmiausiai Audrius laužavietėje pastato ugniakurą: iš cemento plytelių sudeda jo kraštines sieneles, uždėjęs keletą metalinių strypų, ant jų sukrauna krūvą akmenų. Ir nedelsdamas užkuria ugnį. Liepsna ir dūmai veržiasi per akmenis juos kaitindami.
Kol kaista akmenys ir kūrenasi ugnis, Audrius su Monika imasi gaminti pirties gobtuvo karkasą.
Pirties statybai – iki 100 litų
„Jei visa, ko reikia, būtų po ranka, lauko pirtį galima pastatyti per kelias valandas“, – sako rozalimietis, pardavimų vadybos specialistas. Stebint statybos procesą buvo akivaizdu, kad dviese sumeistrauti gobtuvą užtruko vos ne tiek pat, kiek įkaitinti akmenis. Akmenys laikomi pakankamai įkaitusiais, kai ima balti.
Audrius apskaičiavo, kad polietileno plėvelė (naudojama šiltnamiams), mediena karkasui sukalti, kampiniai sutvirtinimai ir medsraigčiai nekainavo daugiau nei 100 litų.
„Galima apsieiti ir dar pigiau, jei gobtuvo karkasą lenktume iš lazdyno. Tačiau tuomet į lauko pirtelę tilptų mažiau žmonių“, – dar paprastesnį pirtelės statybos būdą paaiškina pirčių žinovas ir sako, kad gobtuvą garui sulaikyti galima daryti ir iš kitokios oro nepraleidžiančios medžiagos.
Audriaus pastatytoje lauko pirtyje (po gobtuvu) būtų lengvai tilpusi dešimties žmonių kompanija.
Malonumas – ne tik kūnui
Kai akmenys pabalo, Audrius išvalo ugniakurą ir žarijas bei pelenus išveža karučiais į specialiai išsikastą duobę. Po to užkasa.
Tada ant ugniakuro, su pirties laukiančiais užkelia gobtuvą. Pirtis paruošta.
Sulendame į vidų per paliktą įėjimą (viena ant kitos užsileidžiančią plėvelės uždangą). Iš vakaro vėsos įėję į vidų pajuntame malonią nuo akmenų pasklidusią šilumą.
Susėdame ant iš anksto susineštų suolelių ratu apie ugniakurą. Audrius paaiškina, kad pirtyje reikia laikytis tylos, kalbėti tik būtiniausiu atveju, kad vieni kitiems netrukdytume atsipalaiduoti. Jo žodžiais, pirtis turi būti skirta ne tik kūnui, bet ir sielai apsivalyti.
Ritualai
Audrius pasemia samtį vandens iš ugniakure sušildyto puodo ir kiekvienam paduoda įmerkti pirštus. Turime pasakyti linkėjimą (atsipalaiduoti, pailsėti, nusimesti rūpesčius, nuovargį, pasisemti sveikatos, harmonijos) sau ir kitiems čia esantiems.
Pirmasis vandens samtis su visų palinkėjimais pilamas ant įkaitusių akmenų. Garas kyla į viršų ir pasklinda po visą plėvele dengtą patalpą. Tylomis stovint ratu po trečio užpylimo tampame visi šlapi. Audrius paaiškina, jog tai dar ne prakaitas, o tik kondensatas ant kūno, nes jis yra šaltesnis nei garas.
Tik gerai įkaitę išeiname ant pievelės išgerti mėtų arbatos. Kai atsigaivinę į pirtelę užeiname antrą kartą, mėtų nuoviro užpilame ir ant akmenų. „Aromaterapija“, – kažkas prataria, įkvėpęs malonaus kvapo.
Tada imamės įvairiausių kūno procedūrų: šveičiame odą valgomąja ir Negyvosios jūros druska, tepame kaukes su Negyvosios jūros dumblu ir po kurio laiko įkaitę neriame į tvenkinį. Temperatūrų kontrastas teikia didžiulį malonumą.
Ketvirtasis kaitinimasis pirtelės garuose atveria odos poras, imame prakaituoti. Tada Audrius paima dvi šviežiai surištas beržų šakelių vantas ir lengvai tapšnodamas jomis masažuoja paeiliui kiekvieną nuo kojų kulnų iki paausių. Tikras malonumas.
Kai ir po šios procedūros atsigaiviname tvenkinyje, Audrius paaiškina: „Pirtyje reikia ne valgyti, gerti alų ir plaktis vantomis, bet atvirkščiai: gerti organizmą valančių, raminančių arbatų, jokiu būdu nevalgyti, o pertis švelniai masažuojant kūną. Šios pirties išskirtinumas – garas. Jis yra švelnus, gyvas, nes sklinda ne nuo metalo, o nuo akmenų, skleidžia daug drėgmės, todėl vadinamas barchatiniu“.
Šioje pirtelėje vargu ar persikaitinsi. Po penkių užėjimų (tiek rekomenduoja pirčių žinovai) akmenys ima vėsti, garo nelieka.
Autorės nuotr.
UGNIAKURAS: „Pirmiausia išvalytoje laužavietėje sukraunamas ugniakuras ir užkuriama ugnis“, – paaiškina Audrius Kazlauskas.
AKMENYS: Kai akmenys pabąla – ženklas, kad jie pakankamai įkaitę.
KARKASAS: Kol kaista akmenys, Audrius su žmona Monika ir dukrele Gintare stato karkasą.
PIRTIS: Išvežus iš ugniakuro anglis, ant laužavietės užkeliamas pirtelės gaubtas.
RITUALAS: Kiekvienas merkia pirštus į vandenį pirmajam garui ir garsiai pasako palinkėjimus sau ir kitiems pirties bičiuliams.
GARAS: Lauko pirtis išskirtine laikoma ne tik dėl greitos statybos, bet ir dėl ypač švelnaus ir gausaus garo.