Kūriniai, kuriuos galima užuosti ir paragauti

Kūriniai, kuriuos galima užuosti ir paragauti

Kū­ri­niai, ku­riuos ga­li­ma užuo­sti ir pa­ra­gau­ti

Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­ja pir­ma­die­nį pa­kvi­po me­duo­li­niais ska­nės­tais. Čia su­reng­ta vie­nos die­nos kon­di­te­ri­nių ga­mi­nių pa­ro­da „Aki­mir­ka žvilgs­niui, sko­niui ir kva­pui“. Sa­vo kū­ri­nius pri­sta­tė Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riaus kon­di­te­ri­jos pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Dai­va Vi­du­gi­rie­nė kar­tu su sa­vo mo­ki­nė­mis Jus­ti­na Ka­lec­kai­te ir Ri­ta Rim­ku­te.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Kon­di­te­rės ant sta­lų iš­dė­lio­jo per du šim­tus me­niš­kais ak­cen­tais ir įmant­ria tech­ni­ka puoš­tų kon­di­te­ri­nių še­dev­rų – dė­žu­čių su dang­te­liais ir gė­lių va­zo­nė­lių.

Kai ku­riais ska­nės­tais bu­vo ga­li­ma ne tik gė­rė­tis, bet ir jų pa­ra­gau­ti.

Tai ne pir­mo­ji D. Vi­du­gi­rie­nės ir jos mo­ki­nių pa­ro­da. Dve­jus me­tus iš ei­lės prieš Ka­lė­das šiau­lie­čiai ga­lė­jo gė­rė­tis jų iš­kep­tais ir bal­tai iš­puoš­tais ka­lė­di­niais me­duo­lių mies­te­liais.

Ga­le­ri­jo­je iš­kil­min­ga ke­pi­nių pa­ro­da, ku­riai pa­si­ruoš­ti rei­kė­jo be­veik dvie­jų mė­ne­sių, su­reng­ta pir­mą kar­tą, tik mo­ky­to­ja ap­gai­les­ta­vo, jog šiau­lie­čiai šiais dar­bais ga­lė­jo pa­si­džiaug­ti vos vie­ną va­ka­rą.

Pa­puoš­ti vie­ną sau­sai­nį už­trun­ka nuo 10 iki 30 mi­nu­čių. Iš­pieš­ti pa­vyks­ta per trum­pes­nį lai­ką, jei­gu puo­šia­ma smul­kiais cuk­raus ma­sės lip­di­niais – il­giau. Pir­miau­siai min­tys su­gu­la po­pie­riaus la­pe, vė­liau per­ke­lia­mos ant ke­pi­nio.

D. Vi­du­gi­rie­nės ir jos mo­ki­nių pa­ro­da aki­vaiz­dus įro­dy­mas, jog šian­dien no­rint bū­ti ge­ru kon­di­te­riu neuž­ten­ka iš­kep­ti ska­nų py­ra­gą ar sau­sai­nį, rei­kia dar ir ge­bė­ti iš­ra­din­gai jį pa­puoš­ti.

Pro­fe­si­jos mo­ky­to­jai la­bai pra­ver­čia dai­lės mo­kyk­lo­je įgy­tos ži­nios ir ge­bė­ji­mai, o ran­ka la­vė­ja dir­bant kas­die­nį dar­bą – mo­kant moks­lei­vius ke­pi­nių puo­šy­bos.

D. Vi­du­gi­rie­nė kon­di­te­ri­jos pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja dir­ba nuo 1990 me­tų. Per tą lai­ką ne tik to­bu­lė­jo ke­pi­nių re­cep­tai, bet ir puo­šy­ba. Kei­tė­si sti­liai, me­džia­gos, įran­kiai.

Mo­ky­to­ja pri­si­me­na, kad prieš be­veik tris de­šimt­me­čius mais­ti­nių da­žų bū­da­vo vos ke­lios spal­vos, jas rei­kė­da­vo mai­šy­ti tar­pu­sa­vy­je, no­rint iš­gau­ti rei­kia­mą spal­vą ar įdo­mes­nį at­spal­vį. Da­bar mais­ti­nių da­žų pa­le­tė ne­pa­ly­gi­na­mai pla­tes­nė, o da­žai par­duo­da­mi spe­cia­lio­se tū­be­lė­se, iš ku­rių ga­li­ma tie­siai ta­py­ti ant kon­di­te­ri­nio ga­mi­nio.

Prieš ke­lis de­šimt­me­čius sau­sai­niai, me­duo­liai daž­niau­siai bū­da­vo puo­šia­mi kiau­ši­nių bal­ty­mų kre­mu ("be­zė"), py­ra­gai, tor­tai – svies­to kre­mu.

„Šiais lai­kais dau­giau ieš­ko­ji­mų, su­dė­tin­ges­nės tech­no­lo­gi­jos, puo­šy­ba rei­ka­lau­ja dau­giau kruopš­tu­mo. Da­bar kon­di­te­ri­jo­je, at­ro­do, vis­ką ga­lė­tum pa­da­ry­ti – nuo gė­lės žie­do iki ba­te­lio ar dė­žu­tės. Vi­sa­da no­ri­si iš­ban­dy­ti kaž­ką nau­jo, su­dė­tin­ges­nio“, – sa­ko D. Vi­du­gi­rie­nė.

Įgy­ven­din­ti įvai­riau­sius su­ma­ny­mus pa­de­da ir at­si­ra­du­sios nau­jos me­džia­gos, pa­vyz­džiui, cuk­raus ar nė­ri­nių ma­sė, ke­pi­nių for­mos, kon­di­te­ri­niai įran­kiai.

Ruoš­da­mo­sios pa­ro­dai mo­ky­to­ja ir jos mo­ki­nės ieš­ko­jo ir nau­jų spren­di­mo bū­dų, kaip iš­kep­ti dė­žu­tę, puo­de­lį, va­zo­nė­lį. Pa­sak D. Vi­du­gi­rie­nės, ne­si­no­rė­jo ei­ti įpras­tu ke­liu, kai iš teš­los lakš­tų iš­pjaus­to­mos na­me­lio sie­nos ir su­kli­juo­ja­mos kre­mu. Pa­vyz­džiui, pa­ro­do­je eks­po­nuo­tų kon­di­te­ri­nių dė­žu­čių, puo­de­lių ąse­lės ir ko­je­lės bu­vo ne pri­kli­juo­tos, o pri­kep­tos.

Pak­laus­ta, iš kur se­mia­si idė­jų, D. Vi­du­gi­rie­nė sa­ko, kad be­veik vis­ką su­gal­vo­ja pa­čios kon­di­te­rės, eks­pe­ri­men­tuo­ja. „Jei­gu mėgs­ti dar­bą, tai ir idė­jų gims­ta, tik lai­ko kar­tais pri­trūks­ta“, – šyp­so­si mo­ky­to­ja.

Pa­sak Dai­vos, da­bar kon­di­te­ri­nių ga­mi­nių puo­šy­bo­je po­pu­lia­rūs kak­tu­sų mo­ty­vai. Ke­le­tas gra­žiai iš­puoš­tų sau­sai­nių ar ki­tų ke­pi­nių – ne tik sta­lo puoš­me­na, bet ir pui­ki do­va­na.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­tų kon­di­te­ri­jos ga­mi­nių grei­čiau­siai nie­kas ne­val­gys, jie liks pri­si­mi­ni­mui.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Net pa­pras­tą me­duo­li­nį sau­sai­nį ga­li­ma pa­vers­ti me­no kū­ri­niu.

Pa­puoš­ti sau­sai­nį smul­kio­mis ro­žy­tė­mis iš cuk­raus ma­sės ga­li už­truk­ti ir pus­va­lan­dį.

Da­bar yra di­de­lis mais­ti­nių da­žų spal­vų pa­si­rin­ki­mas, tad ta­py­ti ant sau­sai­nių – vi­sos ga­li­my­bės, te­rei­kia įkvė­pi­mo.

Val­go­mas va­zo­nė­lis su gė­lė­mis – tik­ra sta­lo puoš­me­na.

Kon­di­te­ri­jos pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Dai­va Vi­du­gi­rie­nė (de­ši­nė­je) džiau­gia­si sa­vo ga­bio­mis mo­ki­nė­mis (iš kai­rės) Jus­ti­na Ka­lec­kai­te ir Ri­ta Rim­ku­te. Dar­nios ko­man­dos na­rės vie­na ki­tą su­pra­to iš pu­sės žo­džio ir dir­bo su už­si­de­gi­mu ruoš­da­mo­sios pa­ro­dai, ku­ri – tar­si moks­lei­vių dip­lo­mi­nis dar­bas.

Kak­tu­sų mo­ty­via da­bar ypač po­pu­lia­rūs kon­di­te­ri­jos ga­mi­nių puo­šy­bo­je.

Pa­ro­dos lan­ky­to­jai ga­lė­jo pa­si­vai­šin­ti im­bie­ri­niais ir kar­da­mo­ni­niais sau­sai­niais iš me­duo­li­nės dė­žu­tės.

Nė­ri­nius ga­li­ma ir iš­pieš­ti, ir pa­si­nau­do­ti spe­cia­lio­mis prie­mo­nė­mis, ku­rios la­bai pa­grei­ti­na dar­bą. Šiems puo­šy­bos ele­men­tams nau­do­ja­ma sal­di nė­ri­nių ma­sė.