Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Komandiruočių ypatumai
Mano brangioji išvyksta į komandiruotę – visam mėnesiui. Ir ko dabar taip pagiežingai šypsotės? Jau kokį anekdotą su „laiminga pabaiga“ prisiminėte? Taip, taip... Žinau, sakysite – taip tam Adomui ir reikia. Deklaruoja čia savo amžiną meilę. Dabar pažiūrėsim, kokie „ragai“ bus. Nikeliuoti ar tik šiaip gražūs.
Beje, apie ragus. Geriau jau juos briedžiai ir elniai tenešioja. Vieni kaimynai lenktyniavo, kuris kuriam didesnius įtaisys. Gal ir gerai, kad nesnaudė. Kai pabyrėjo santuoka, tai kaltų neieškojo. Tačiau įgelti vienas kitam nori ir dabar.
O juk viskas prasidėjo nuo to, kad kaimynėlis į „komandiruotę“ išvažiavo. Respublikinis elektros inžinierių sąskrydis prie Ignalinos ežerų. Susigriebė vaikinas visus žvejybos įrankius ir dalykiškai tarė: „Brangioji, elektros laidų pramonėje – nauji vėjai. Kai grįšiu, mūsų koridoriuje lempos užsidegs vien pravėrus duris, o tualete šviesa užges savaime“.
Išrūko ir grįžo visas laimingas, apšvietęs savo inžinerinę išmintį, žandukai raudoni. Mandras kaip povas. Tik ir pasakoja, ką nuveikė – kad tik neįsiterptų moteriškė ir nepaklaustų ko nors esminio.
Žmona nieko nesakė, tačiau pastebėjo, kad meškerės net nebuvo ištrauktos, o palapinė tikrai pravertė ne kartą. Kai nustojo pliurpti apie elektrą tapo toks lipšnus – lyg katinas į miltus pridirbęs. Vakare buvo nesustabdomai aistringas, užmigdamas ištarė vardą. Deja, ne jos.
Netrukus žmonelė išlėkė į Ispaniją. Ne poilsiauti. Darbovietė pasiuntė naujus prekybos kanalus „iškasti“, pigesnių ir šviežesnių citrusinių vaisių į Lietuvą pargabenti. Matyt, rado tikrai sultingų apelsinų ir kvapių bananų. Nei kaimynėlis, nei šefas jos nebesulaukė. Ji tik parašė žinutę: „Brangusis, žvejok sau toliau pelkių undines, o aš dabar pačiam kruizinio laivo kapitonui priklausau“.
Rodos, žaibas trenkė kaimyno akyse, tačiau teisuolio nevaidino. Vyras. Tačiau kiek aprimęs vis tiek atrašė: „Mieloji, stipriai laikykis šturvalo, nes už borto jau ne viena iškrito“.
Taigi, esu plėšomas dvigubo jausmo. Man aiškina, tarsi dabar mėnesį būsiu laisvas ir niekaip neprižiūrimas. Na žinote, laisvesnis jaučiuosi, kai Ievą pašonėje turiu. Jei kas bando rėžti sparną aplinkui, tai visada galiu nuginti. Jei mano žvilgsnis nuseka paskui kokį sijoną, tai Ievos žvilgsnis veikia labai gydančiai.
Elektrikas kiekvieną tokią situaciją vertina vienpusiškai. Gal net per daug. Vis žarsto savo išmintį: „Pala – o ką ji ten darys? Juk nežinai. Jos ten niekas nepažįsta – apkalbų nebijos, tai nutrūks kaip nuo grandinės. O „suskrenda“ tai ne feministės, o labai mišrus jaunatviškas kolektyvas. Nesnausk, Adomai, naudokis proga. Nebijok, niekam neišduosiu. Geriau abu raguoti, nei tu vienas“.
Vakaras. Kitą dieną ji išvyksta. Papasakoju, kad bijau jos netekti. Bent jau ne taip beprasmiškai. Ieva net pyktelėjo: „Tu ką, manai, kad kitą galiu surasti, tik kitam pasaulio gale? Nebūk naivus. Aš jau pasirinkau. Beje, laisva valia“.
Taip, ji vėl mane nuramino, o kartu ir nosį nušluostė. Pasirodo, esu visada laisvas pasitikėti arba ne. Noriu – kišu save į nežinomybės kalėjimą. Nenoriu – pasitikiu ir laukiu. Žinoma, dar yra ir trečias variantas su „rožiniais akiniais“, bet tikiuosi čia ne apie mus. Ir iš kur čia manyje tiek išminties? Gal senstu? O aš ir noriu su ja pasent.
Adomas, laisvas ir pasitikintis