
Naujausios
Kokybiškas rankdarbis turi savo vertę
Šaukėnuose (Kelmės r.) gyvenanti Zita Nagevičienė vis prisimena vaikystę ir vakarus, kai močiutė su mama verpdavo vilnas, o ji pašydavo kuodelius. Vilnos kuokštai nuo avies nugaros iki drabužio, mergaitės akimis, nueidavo ilgą kelią. Kelias vingiuodavo per karšyklą, verpimo ratelį, dažų katilą, siūlų kamuolį. Dabar paprasčiau – ir siūlų, ir kitokių priemonių rankdarbiams – apstu.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Žiemos darbai – Kaziuko mugei
Zita Nagevičienė dėlioja savo rankdarbius: ryškių spalvų šlepetės vaikams, erdvios, gražios ir prabangios iš virvių nunertos rankinės moterims, daugybė įvairiausių spalvų ir įmantriausių raštų servetėlių, karoliukais puoštos riešinės ir daugybė kitų grožybių.
Moteris ruošiasi Kaziuko mugei. Būrelio „Mezgu, rezgu“ vadovė Alma Meškienė vis ragina kaupti savo darbų kolekciją parodoms, mugėms. Tačiau kaip betaupytų ponia Zita labai greitai tai, ką sukūrė, išdovanoja arba parduoda. Aplinkiniams labai patinka jos darbai. Jos darbelius dovanoms mielai ima ir dukros.
Nerta krikšto suknelė kūdikiui ir dar keli vaiko kraitelio dalykėliai iškeliavo kaip dovana į Vokietiją.
Kiek daugiau tų grožybių Z. Nagevičienė gali sukurti tik žiemą. Vasarą, grįžus iš darbo, dar rūpi gėlynas ir daržas, aplinka – laisvo laiko nebelieka.
Tad žiemomis moteris ir pasineria į siūlų pasaulį. Pernai žiemą šaukėniškės būrelio „Mezgu, rezgu“ narės mezgė vilnones kojinytes kūdikiams ankstukams, vežė į Vilnių ir dovanojo ligoninei.
Šiemet kuria riešines. Jas vežė į parodą Seimo rūmuose. Už riešines ponia Zita ir kita šaukėniškė Alma Meškienė bei kelmiškė Jolanta Gečienė pelnė diplomus.
Ponia Zita riešines mezga tik iš vilnos. Jas papuošia karoliukais. Tai labai kruopštus darbas. Kad padarytum vieną riešinę, prireikia beveik ištisos dienos.
Rankdarbiai taip pat turi savas madas. Pavyzdžiui, užpernai buvo iš virvučių nertų rankinių paklausa. Įvairiausių spalvų, puoštos gėlėmis ir drugeliais, užtraukiamos ir užsegamos! Visokių jų prinėrė ir Zita. Ir sau, ir dukroms, ir draugėms. Jas neria storu vąšeliu. Ovalu nunertas rankinės dugnas tampa kietas, stangrus, stabilus – nereikia jokio pakietinimo. Rankinė nesubliuškusi, išlaikanti formą.
„Galvojau, kad jau nebeteksiu rankos – taip buvo įsiskaudėjusi, – rankinių nėrimo įspūdžiais dalijasi ponia Zita. – Virvutės storos, o nėrinys dar privalo būti stamantrus, rankos pavargdavo. Gerai, kad darbas ėjosi greitai. Per vieną vakarą nunerdavau rankinę.“
Iš likusių trumpesnių virvutės galiukų Zita pradėjo nerti krepšelius segtukams, plaukų gumytėms ir kitoms įvairioms smulkmenoms susidėti.
Per Kalėdas ir rankines, ir krepšelius sėkmingai išdovanojo. Dabar dukros prašo nunerti kuprinių, puoštų odos ornamentais.
Vazos iš servetėlių
Nagevičių namuose dešimtys įvairiausių servetėlių. Jas nerti ponia Zita ypač mėgo jaunystėje. Kartais subtilųjį nėrinį paima į rankas ir dabar. Tačiau servetėlės reikalingos tik tuomet, kai ateina svečias. Kasdien ant stalo mieliau tiesiamos praktiškos staltiesės.
Iš servetėlių auksarankė sugalvojo daryti dekoratyvinius dubenėlius ir vazas. Dubenėlį arba vazą apsuka plėvele. Ant jos tapetų klijais priklijuoja servetėlę. Palaukia, kol klijai sustingsta. Tuomet numauna savo gaminį nuo vazos. Išeina gražus ažūrinis dubenėlis arba dekoratyvinė vaza. Žinoma, į ją nepamerksi gėlių, tačiau stalą tikrai originaliai papuoši. Į dubenėlį galima įstatyti žvakę arba sudėti kokių smulkių daiktų.
Servetėles ponia Zita neria ne tik iš vadinamųjų irisų siūlų, bet ir iš siūti skirtų siūlų, tik nerdama sudeda kelis. Siūti skirti siūlai – pigesni. Be to, jų yra įvairesnių ir ryškesnių spalvų. Taigi, gali prinerti ryškiaspalvių servetėlių.
Pirkti siūlų ponia Zita specialiai važiuoja į Šiaulius.
Tęsia auksarankių tradicijas
Vaikystėje ir jaunystėje Zita turėjo labai nedaug pirktinių drabužių. Vilkėdavo mamos siūtas sukneles ir močiutės kurtus megztukus.
„Auginome avis, – prisimena moteris. – Kai jas nukirpdavome, prikimšdavome didžiulius maišus vilnų. Tuomet važiuodavome į Kelmę jų karšti. Sukarštas vilnas močiutė ir mama verpdavo. Aš pašydavau kuodelius. Paskui tuos siūlus dažydavo. Man maloniausia būdavo nuo gijų sukti siūlus į kamuolį. Iš spalvotų siūlų megzdavo vaikams drabužius. Vilna būdavome aprengti nuo galvos iki kojų. O dabar vilną žmonės dažniausiai išmeta. Labai gaila.“
Matyt, todėl ir šiandien ponia Zita mėgsta natūralumą. Žiemos mezginiams renkasi vilną, vasaros – liną. Tik drabužis iš natūralių siūlų išeina gana brangus. Pavyzdžiui, megztukui reikia 400 gramų siūlų. Šimtas gramų gerų, kokybiškų vilnonių siūlų kainuoja apie penkis eurus. Taigi, vien siūlai atsieina 20–25 eurai. Darbas taip pat kainuoja.
„Kartą nunėriau didelį gražų šaliką iš moheros ir už jį paprašiau penkiasdešimties litų. Pirkėja labai nustebo. Jai buvo brangu mokėti pusšimtį litų už šaliką, bet man labai brangiai kainavo siūlai, o dar turėjo likti bent keli litai ir už darbą, nes iš plonų siūlelių išnerti raštus dideliam ilgam šalikui ilgai užtruko ir pareikalavo daug kantrybės“, – mena Zita.
Daugiau kaip prieš du dešimtmečius Z. Nagevičienė baigė Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą. Studijuodama dirbo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, tačiau baigusi mokslus felčere niekada nedirbo. Ištekėjo. Augino dukras. Kai jos paaugo, darbo pagal specialybę nebuvo. Įsidarbino pardavėja ir iki šiol stovi už prekystalio.
Vyras Raimondas dirba seniūnijoje: vasarą – traktorininku, žiemą – kūriku. Šeima dar ir ūkininkauja – augina javus.
„Vyras sumanus ir turi geras rankas, – pasakoja Z. Nagevičienė. – Patys atlikome paskaičiavimus, pasikeitėme savo namo stogo konstrukcijas, stogą, apskardinome. Malonu, kai savo buitį gali tvarkytis pats. O rankdarbiai – man didžiulis malonumas. Ir fizinis, ir psichologinis poilsis.“
Asmeninės nuotr.
Zita Nagevičienė sako, jog rankdarbiai jai yra didžiulis malonumas.
Šiuo metu Zitai Nagevičienei labiausiai patinka megzti riešines.
Margos servetėlių spalvos ir raštai.
Kai Zita Nagevičienė pajaučia, jog kažkam iš pažįstamų ar giminaičių gims kūdikis, mezga šlepetėles.
Prabangiai ir originaliai atrodančios rankinės iš virvučių nuneriamos per vieną vakarą.