Naujausios
O gal tik po knygų pasirodymo pradėjo gailėtis, kad leido tekstams išvysti dienos šviesą? Pasirodo, tokių kūrinių ir jais nepatenkintų autorių yra visai nemažai. Galbūt tai jūsų mėgstamiausios knygos?
Knyga, pražudžiusi daug žmonių
Vieno iš populiariausių pasaulio autorių, fantastikos ir siaubo literatūros kūrėjo Stiveno Kingo psichologinio trilerio „Įniršis“, pirmą kartą pasirodžiusio 1977 metais, leidyba vėliau buvo sustabdyta paties Kingo prašymu. Nors kūrinys, kurio tema – susišaudymas mokykloje – susilaukė tokios pat didelės sėkmės kaip ir kiti, jis buvo pradėtas sieti su keliais devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje JAV mokyklose vykusiais susišaudymais. Pavyzdžiui, vienas vaikinas dieną prieš sušaudydamas savo klasę rašė esė būtent apie Kingo „Įniršį“. Kito vaikino, nušovusio aštuonis klasės draugus, mokyklos spintelėje vėliau buvo rasta „Įniršio“ kopija. Tokių sutapimų buvo ne vienas. Autorius galų gale nusprendė nutraukti romano leidybą, nes nebegalėjo taikstytis su mintimi, kad jo kūrinys turi tokią didelę įtaką jautriems, psichologiškai nestabiliems jaunuoliams.
Mikės Pūkuotuko šešėlyje
Anglų rašytojas Alanas Aleksandras Milnas, labiausiai žinomas dėl savo knygų apie Mikę Pūkuotuką ir jo draugų nuotykius, iš tiesų šio savo veikėjo nekentė visą gyvenimą. Pūkuotuko nekentė ir jo sūnus, kurio vardas buvo suteiktas vienam iš knygos veikėjų. Milnas gailėjosi parašęs knygas apie meškiuką ir kitus miško gyventojus, nes serijos populiarumas absoliučiai nustelbė kitą rašytojo kūrybos dalį. Skaitytojų atmintyje jis tapo amžiams įrašytas kaip „Pūkuotuko autorius“, nesvarbu, kad be jo išleido ir du poezijos rinkinius, septynis romanus ir penkias ne grožinės literatūros knygas.
„Mikės Pūkuotuko“ šešėlyje liko ne tik jo autorius, bet ir autoriaus sūnus – Kristoferis Robinas. Berniukas veikėjas iš knygų serijos buvo pavadintas tokiu pačiu vardu, todėl nuo pat vaikystės jis buvo matomas tik kaip „berniukas iš Mikės Pūkuotuko“. Sūnus nebuvo apsaugotas nuo viešumos, todėl net ir jam suaugus, vienintelis dalykas, kurį žmonės apie vyrą prisimindavo, buvo faktas, kad veikėjas iš „Mikės Pūkuotuko“ buvo sukurtas pagal jį, nors tai net nebuvo tiesa.
„Mažųjų moterų“ atsiradimo istorija
Amerikiečių rašytoja Luiza May Alcott, išgarsėjusi dėl romano „Mažosios moterys“ iš tiesų visai nenorėjo jo parašyti – tai ji padarė dėl savo tėvo. Romanas, laikomas literatūros klasika, ir gyvuojantis televizijos, teatro, kino adaptacijose, neturėjo išvysti dienos šviesos. Autorė visą gyvenimą buvo atsidavusi savo tėvams, ypač tėvui. Jo pasaulėžiūra rėmėsi prigimtinio žmogaus gėrio ir dvasingumo idėja, todėl jis visada ragino dukrą parašyti knygą, skirtą berniukams ir mergaitėms, apie tai, kaip įveikti pyktį ir savanaudiškumą. Luiza buvo ne visai tokia dukra, kokios tikėjosi tėvas – energinga ir impulsyvi, nesiruošė ištekėti.
Luiza rašė, tačiau smagiausia jai buvo kurti gotikinės fantastikos tekstus – istorijos apie mergaites, išaugančias į moteris, jos planuose nebuvo. Vis dėlto tuometinė kūryba jai nebuvo labai pelninga, o skolos atrodė kaip didžiausias siaubas. Galiausiai jos leidėjas pasakė, kad išleis jos tėvo knygą tik tada, jeigu ji parašys kūrinį apie mergaites. Iš pradžių jai nesisekė, bet vėliau užbaigė knygą per du mėnesius. Knyga susilaukė pasaulinės sėkmės, bet autorei ji niekada nerūpėjo.
Sunaikinta Kafkos kūryba
Garsusis austrų prozininkas Francas Kafka – vienas iš originaliausių 20 amžiaus rašytojų. Vis dėlto sunku būtų rasti kitą autorių, kuris taip stipriai būtų norėjęs sunaikinti savo kūrybą. Jeigu mažos dalies tekstų nebūtų išgelbėjęs jo draugas Maksas Brodas, šiandien apie Kafką galbūt nieko nežinotume. Kankinamas abejonių savo gebėjimais, maždaug 90 procentų darbų Kafka sudegino, kol dar buvo gyvas. Savo gyvenamuoju laiku jis publikavo tik trumposios prozos tekstus. Autorius mirė 1924 metais, nuo tuberkuliozės. Geras draugas Maksas Brodas po rašytojo mirties Prahoje ant rašomojo stalo rado laišką, kuriame buvo prašoma viską, ką autorius palieka po savęs (dienoraščius, rankraščius, laiškus, eskizus), sudeginti neperskaičius.
Nors žmogaus paskutiniai norai turėtų būti gerbiami, galime pasidžiaugti, kad Maksas Brodas jų vis dėlto nepaklausė. Jam pasirodė neteisinga sunaikinti Kafkos kūrybą, todėl per kelis mėnesius publikavimui parengė 3 nebaigtus rašytojo romanus. Romanas „Procesas“ pasirodė 1925 metais, po jo sekė „Pilis“ (1926 m.) ir „Amerika“ (1927 m.). Pasakojama, kad 1939 metais Brodas, nešinas lagaminu, prigrūstu likusių Kafkos popierių, išvyko į Palestiną paskutiniu traukiniu iš Prahos, likus penkioms minutėms iki naciams uždarant Čekijos sieną. Tik Brodo pastangų dėka Kafkos kūrybinis palikimas buvo pripažintas vienu svarbiausių literatūros paminklų.
Užs. Nr. 495519