Naujausios
Kitokie namai — su sendaikčiais, nenubraukusiais laiko dulkių
Norint sukurti jaukius, bet kitokius namus nei tavo kaimynų, bičiulių, pažįstamų ir nepažįstamų daugiabučių dėžučių gyventojų, reikia fantazijos. Daug labiau nei storos piniginės.
Standartinių (ir nestandartinių) planavimų butų savininkams šiaulietė Arūnė Galinskienė siūlo namų interjerą kurti paįvairinant sendaikčiais. Ant šitų daiktų, pasak A. Galinskienės, yra likusios ne tik kažkieno prisiminimų auksinės dulkelės ir likimų žymės. Patys daiktai yra gražūs, originalūs, niekur nematyti, ne tokie kaip visų.
Laimutė ZIMKIENĖ
redakcija@skrastas.lt
Pomėgio pradžia — atsitiktiniai pirkiniai
Pirmą kartą seni, bet dailūs ir originalūs daiktai įvairiais kūrybiniais gebėjimais apdovanotos Arūnės Galinskienės (ji mezga, siuva, siuvinėja, gamina įvairius buities bei garderobo aksesuarus, tapo, beje, ne tik ant drobės, bet ir ant šilko bei šifono audeklų — autorės pastaba) akį patraukė Vokietijos sendaikčių turgelyje daugiau nei prieš dešimtį metų.
„Man patinka senasis vokiečių porcelianas — dėl jo išskirtinės pieno spalvos, subtilių formų. Todėl viename Frankfurto sendaikčių turgelyje nusipirkau kelis senus porcelianinius kavos puodelius ir cukrinę su dangteliu“, — pasakoja A. Galinskienė, šiandien ne tik vadinanti sendaikčius savo didžiausiu pomėgiu. Vilniuje bei Šiauliuose ji turi nedideles krautuvėles, kuriose parduodami seni gražūs daiktai.
Vokietijoje pirkti daikteliai buvo atsitiktiniai pirkiniai, kuriuos, pasak pačios Arūnės, įsigijo nesuvokdama jų vertės, vien vedama savo akių, skonio, nuožiūros.
Po to Vokietijoje ir kitose užsienio šalyse A. Galinskienė lankėsi dar ne kartą. Užsukdavo į sendaikčiais prekiaujančius turgus ir parduotuves, vieną po kito pirko senus, į akį bei širdį krintančius daiktus, vežėsi į namus.
„Suklusau tuomet, kai namuose jau susikaupė senų parsivežtų daiktų. Draugai, atvažiuojantys į svečius iš Druskininkų ar Vilniaus, pradėjo pastebėti, kad mūsų namai — ne tokie, kaip visų. Įsiklausiau į savo širdį, ir iš karto radau atsakymą į klausimą, kodėl visu tuo užsiimu.“
Namuose su sendaikčiais — daugiau laisvės
Seni daiktai kuria kitokių namų charakterį. Turėdamas bent keletą sendaikčių ir surasdamas jiems tinkamą vietą, kiekvienas žmogus sukurs originalų interjerą, atitinkantį ar bent jau artimą jo norams bei požiūriui
Arūnė Galinskienė remiasi būtent tais principais.
„Įsigijusi senų porcelianinių indų, vėliau pirkau vieną kitą paveikslą, ypač grafiką, kurią labai mėgstu. Šiandien turiu pradėtą rinkti kolekciją — mini grafikos darbus, įrėmintus senuose rėmuose, kurių nepakeičiau ir nepakeisiu. Pirmasis didelis senas baldas mūsų namuose buvo indauja, po to su vyru Ričardu jau žinojome: naujų baldų niekados nebepirksime.“
Pasak A. Galinskienės, jų namuose vyraujantis stilius gali pasirodyti šiek kiek drastiškas, netgi chaotiškas — tai šiuolaikinių ir senų daiktų derinys. Tačiau tokie namai suteikia laisvę juos dekoruojant, daiktai nėra vienas prie kito pririšti. Sendaikčių mėgėja sako, kad pasikeitusiuose savo namuose niekuomet nesijaučia sukaustyta etiketo reikalavimų, varžančių įsipareigojimų. Jai nereikia bijoti, kad kaip nors ne taip paserviruos stalelį, ne iš tos pusės padės servetėlę. Net po senu krėslu susisukęs dulkių gumuliukas atrodo tarsi ir privalantis ten būti. „Tai didžiausias privalumas, skiriantis namus su sendaikčiais nuo šiuolaikiškų sterilių namai, kuriems reikia tarnauti,“ — kalbėdama apie tai Arūnė Galinskienė šypsosi.
„Nebijokite maišyti stilių“
Susižavėjimas senais daiktais tapo aistringu A. Galinskienės pomėgiu, pomėgis — gyvenimo būdu, o prieš ketverius metus ir nedideliu verslu.
Šiandien ponios Arūnės patarimų, kaip jaukiai susitvarkyti namus, klausia bičiuliai, pažįstami ir nepažįstami žmonės, į parduotuvę pirkti ar tik pasmalsauti užeinantys pirkėjai.
Žmonėms ji visada sakanti: jeigu norite gyventi vien tarp sendaikčių, nuo sietyno palubėje iki kilimų — puiku, gyvenkite. Tačiau jeigu norite kurti namus lengvesniu įdomesniu stiliumi, panaudodami vos vieną kitą sendaiktį — nebijokite maišyti stilių, drąsiai eksperimentuokite.
Kuriant interjerą didelę įtaką turi ir žmogaus finansinės galimybės — vieni kuriasi pirkdami antikvarinius daiktus, kiti — paprastus sendaikčiais, kainuojančius dešimteriopai ar net tūkstanteriopai pigiau. „Jeigu nutarsi kurti savo namus pamažu, neskubėdamas, ne per vienerius ar keletą metų, tikrai rasi sendaikčių — ne mažiau vertingų, gražių, įspūdingai atrodančių iš pirmo, antro ar trečio žvilgsnio, nei tikras antikvarinis daiktas.“
Mažutė kanapa — didelio buto baldas
Perpinant interjero stilius, pasak Arūnės Galinskienės, privaloma laikytis kelių būtinų taisyklių.
Pirmiausia reikia įsiklausyti į savo vidinį balsą ir būti tikram dėl savo norų. Ar noriu visiškai visko iš senų daiktų? Ar tiktai keliais sendaikčiais sušvelninti interjerą?
Pakanka apgalvotai senu stiliumi sutvarkyti bent vieną kampą, kad namai pasikeistų radikaliai. Pastatyti nedidelį stalelį, ant jo–stalinį šviestuvą romantišku gaubtu, žalvarinę žvakidę ir senuose žalvariniuose rėmeliuose įrėmintas savo tėvų, senelių jaunystės ar bent savo juokingas kūdikystės nuotraukas, kelis retesnių formų porceliano indelius.
Visus senus daiktus tarp naujų reikia išdėstyti tvarkingai, apgalvota sistema: aukštais, grupėmis, temomis. Tuomet naujų bei senų daiktų derinys atrodys chaotiškai tvarkingas ar net harmoningas. Stalelis, šviestuvas, keli rėmeliai ar žvakidės sukurs trijų aukštų kompozicijų. Vienas paveikslas ant sienos visada atrodys vienišas, jis turi būti kabinamas su „kompanija“, kaip ir fotografijos, kitaip nebus jauku nei tiems, kurie jau įrėminti laiko, nei į juos žiūrintiesiems.
Norint pasirodyti romantišku, reikia būti ir... ne mažiau praktišku. Ypač jei gyveni daugiabučiame, dviejų ar trijų kambarių bute, o ne dideliame nuosavame name, kuriame daug vietos, erdvių ir galimybių komponuoti. Seni daiktai dera tarp naujų, bet, jei turi tik nedidelį butą, nebus praktiška pirkti seną kanapą gražiomis riestomis kojytėmis, ant kurios galima tik sėdėti ir siurbčioti kavą. Tokios kanapos neištiesi ir nepaversi lova, kuri būtina nakčiai paguldyti iš toliau atvažiuojančius svečius ar aplankyti parvažiuojančius vaikus su savo antromis pusėmis.
Senos kanapos reikėtų atsisakyti, tačiau jau turimas modernus stiklinis stalas tiks prie visko: seno stiliaus indaujos, baro ar krėslų išblukusiais gobelenais. Miegamajame kambaryje prie neseniai pirktų naujų lovų derės sena komoda ar senoviškas stalelis su žvakidėmis ir naujausios kartos televizoriumi skystųjų kristalų ekranu.
Skėčiai — į ąsotį
Arūnė Galinskienė sako, jog kitokius namus kuriantį žmogų džiugina, rodos, visiškai paprasti, bet tuo pat sykiu ir netikėti atradimai. Kai, tarkime, vienos paskirties daiktuose jis įžvelgia visiškai kitokias funkcijas.
„Didelius, tačiau lengvo metalo ąsočius keramikinėmis rankenėlėmis, į kuriuos kažkada buvo pilamas vanduo, dabar vežamės tiesiog kaip prieškambario aksesuarą, kuriame patogu sustatyti skėčius, — dalijasi patirtimi ponia Arūnė. — Jau ne vienas sendaikčių mėgėjas tokį indą įsigijo.“
Iš užsienio sendaikčių turgelių A. Galinskienė parsiveža ir indų, į kuriuos anksčiau būdavo supildami pelenai iš krosnių. Tai įdomios formos indai su dangčiais. Kadangi židinius savo namuose turi tik nedaugelis žmonių, šie indai rekomenduojami naudoti kaip šiukšliadėžės.
Paveikslo amžius — ne tik data
Arūnė Galinskienė sakė toli gražu negalėtų papasakoti apie kiekvieną sendaiktį. Tarkime, žalvariniai indai neturi įspaudų, nurodančių gamybos datą ir vietą. Lengviau kalbėti apie paveikslus, ant kurių užrašytos datos. Tačiau prieš perkant paveikslą reikia atidžiai iš abiejų pusių apžiūrėti drobę, ant kurios jis nutapytas. Kad nebūtų taip, jog data skelbia: nutapyta prieš karą, o drobė nauja. Piešinio susidėvėjimas apie paveikslo amžių pasakys teisingiau nei nurodoma data.
Porceliano dirbiniai turi savo ženklus, todėl pagal katalogus galima atsekti, kada ir kur jie pagaminti. Kuo mažesnė daikto gamybos serija ir trumpesnis gamybos laikotarpis — tuo jis vertingesnis.
Porcelianiniai dirbiniai — dūžtantys, kasmet senų daiktų bus vis mažiau, o jų kainos didės.
Arūnė Galinskienė vengia kalbėti apie antikvarinius daiktus. Pasak jos, antikvariato klasė labai sudėtinga, tai komentuoti gali tik specialistai.
„Vienas iš daiktų, viena kojyte palypėjusių į tikro antikvariato pusę ir prie kurių esu kažkada prisilietusi, net pardavusi — tai įvairaus dydžio ir sudėtingumo ažūrų žalvariniai fotonuotraukų rėmeliai gaubtais stiklais,–dėsto sendaikčių mėgėja. — Randu jų tik viename Vokietijos regione pas vieną vienintelį pagyvenusį vyrą, atsivežantį rėmelių iš Danijos ir Rytų Vokietijos.“
Sendaikčių mažėja visame pasaulyje
Arūnė Galinskienė apgailestauja, kad nėra išlikę daiktų iš jos tėvų ir senelių namų.
„Prisimenu, močiutės kambaryje stovėjusią didžiulę lovą, medinį bufetą, apvalų stalą. Tačiau keitėsi laikai, interjero dizaino mados. Nemažai senų daiktų, nesuprasdami jų vertės, žmonės tiesiog sunaikino, sukūreno krosnyse. Gaila. Užtat, kai išgirsti, kaip kokia pagyvenusi moterytė pasakoja dar tebeturinti promočiutės spintą — apima ne tik baltas pavydas, bet ir susižavėjimas tokiu žmogumi. Jis per kartų kartas išsaugojo vertingą palikimą savo vaikams ar anūkams.“
Sendaikčių mažėja visame pasaulyje, todėl, pasak A. Galinskienės, šioje vietoje nišą suranda verslas — pagal senus pavyzdžius masiškai gaminami baldai, veidrodžiai, šviestuvai. Nauja produkcija, neturinti jokios istorinės ir dvasinės vertės.
„Yra žmonių, paniškai bijančių senų, iš kitų namų atkeliavusių daiktų, kurie, neva, gali būti prisigėrę neigiamų emocijų, — kalba sendaikčių mėgėja. — Ypač bijomasi senų veidrodžių. Nežinau, kuo pagrįsta šita žmonių baimė, bet tai jų reikalas. Kiekvienas daiktas, kaip ir žmogus, turi savo istoriją. Senas veidrodis galėjo daug metų kabėti virš židinio ramiuose, jaukiuose namuose, o į naują — ant gamyklinio stalo ar jau kabantį parduotuvėje salone — pažiūrėti šimtai susirūpinusių piktų žmonių.“
Nuo pomėgio prie verslo
Arūnė Galinskienė Kauno aukštesniojoje dailės mokykloje yra įgijusi apipavidalinimo specialybę. Ten mokėsi ir kaligrafinio rašto. Dirbo įmonių reklamos ir apipavidalinimo srityse.
Laukdamasi dukters Agnės, o vėliau ją augindama, pradėjo siuvinėti servetėles, staltieses ir kitus rankdarbius. Dažniausiai siuvinėdavo muline siūlais. Neilgai trukus pomėgis tapo ir šiokiu tokiu pragyvenimo šaltiniu. Siuvinius tiekdavo rankų dirbiniais prekiaujančioms krautuvytėms (ta veikla verstis turėjo reikiamą patentą), dalyvaudavo Kaziuko mugėse, ypač vykstančiose Vilniuje ( tuo metu nereikėjo mokėti už vietą mugėje).
Arūnė Galinskienė siuvinėja ir dabar, prigalvodama įvairių naujų niekučių: lininius maišelius moteriškam apatiniam trikotažui ar papuošalams susidėti, maišelius su levandų ar kitų aromatingų augalų (jų paprastai būna įdėta maišeliuose) išsiuvinėtais atvaizdais. Augalai skleidžia ne tik malonų kvapą, bet ir gydo nemigą, atbaido kandis. Levandomis kvepiantys maišeliai tinka dėti į spintas ar po pagalvėmis.
A. Galinskienė piešia. Peizažo fragmentus — aguonas ar kitokias gėles, nutapytas akrilo dažais, ji vadina interjero detale, kurios nereikia rėminti ir kuri gali laisvai „keliauti“ po butą. “Buvo mano gyvenime toks apytuštis laiko tarpas, tuomet išsitraukiau teptuką ir pamėginau piešti,“ — sakė devyndarbė moteris. Pasak autorės, nesudėtingi paveikslai yra nutapyti triptikų ar diptikų kompozicijomis, kad būtų patogu juos kabinti horizontalioje ar vertikalioje plokštumoje. Pasikabinai kambaryje — nusibodo, išnešei į koridorių ar virtuvę. Akrilo dažai atsparūs, juos galima plauti.
Arūnė Galinskienė piešia paveikslus ant šilko, dabina ornamentais šifono šalius. Laisvalaikio užsiėmimu vadina ir originalių papuošalų moterims kūrimą–iš nudažytų šilko siūlų ar ornamentais supintų juostelių su mielais akmenukais. Taip pat siuva patrauklias medžiagines dėžutes popierinėms servetėlėms. Tokios trikotažinės dėžutės yra labai mėgiamos italų ir ispanų buityje
Didžiausias Arūnės Galinskienės pomėgis — sendaikčiai.
Autorės nuotraukos
SUSIŽAVĖJIMAS: „Gink, Dieve, nepretenduoju į jokius antikvarinių vertybių žinovus ir ekspertus, juolab į menininkus. Kas tiesa, tai tiesa — nesu abejinga grožiui. Ar jis būtų sukurtas rankomis, ar atplaukęs iš praėjusiems laikmečiams būdingų madų — tiražuojamų, bet originalių formų“, — sako Arūnė Galinskienė.
DETALĖ: Arūnė Galinskienė yra įgudusi tapyti gėlių (dažniausiai — aguonų) kompozicijas, kurias, beje, vadina ne paveikslais, o patogiai dekoruojama interjero detale.
FUNKCIJA: „Didelius, tačiau lengvo metalo ąsočius keramikinėmis rankenėlėmis, į kuriuos kažkada buvo pilamas vanduo, dabar vežamės tiesiog kaip prieškambario aksesuarą, kuriame patogu sustatyti skėčius“, — dalijasi patirtimi Arūnė Galinskienė.
LAISVĖ Sendaikčių mėgėjui, paserviravusiam senovinį stalelį senais indais, tikrai nereikės bijoti, kad yra kur nors „prasilenkęs“ su etiketo reikalavimais. Jo svečių dėmesys greičiausiai bus nukreiptas į gražius nematytus indus ant stalo.
DERINYS: Seni krėslai išblukusiu gobelenu puikiai tinka ir šiuolaikiškai apstatytai svetainei. Galbūt būtent tokiame sename kėsle pamėgs įsitaisyti tik nacionalinio transliuotojo laidas žiūrinti jūsų intelektuali mama? O gal ir jūs patys?
KOMPANIJA: „Vienas paveikslas ant sienos visada atrodys vienišas, jis turi būti kabinamas su “kompanija“, kaip ir fotografijos. Kitaip nebus jauku nei tiems, kurie jau įrėminti laiko, nei į juos žiūrintiesiems,“ — sako Arūnė Galinskienė.
PERSPĖJIMAS: Arūnė Galinskienė pataria, kad, prieš perkant paveikslą reikia atidžiai iš abiejų pusių apžiūrėti drobę, ant kurios šis paveikslas nutapytas. Piešinio susidėvėjimas apie paveikslo amžių pasakys teisingiau nei nurodoma data.
JAUKUMAS: Stalelis su senu šviestuvu — jaukumo garantija.
Aukcionų kainos
* 1900 metų 50 cm ilgio statulėlė, pagaminta iš sidabro, dramblio kaulo, kai kurios dalys paauksuotos. Kaina — nuo 40 tūkst. eurų.
*Maiseno porceliano puodelis su lėkštute. Kaina — nuo 2 tūkst. eurų.
Aukcionų kainos, skelbiamos žurnale „Homes and gardens“
Kainos sendaikčių parduotuvėse ir turgeliuose
* Prieš Antrąjį pasaulinį karą pagaminta fajansinė didelė lėkštė, dekoruota rankų darbo piešiniu. Kaina — 50 Lt.