Naujausios
Gyvenimas dvare (1)
Keturios moterys ryžosi prikelti dvarą
Irena Jačionienė apleistą Radvilonių dvarą Radviliškio rajone prieš trejus metus įsigijo savo 50-ečio proga. Už 10 000 litų... Ši dovana suteikė moteriai, turinčiai tris dukteris, ne ramybę ir poilsį, o veiklos ir planų iki grabo lentos ir dar kelioms kartoms. „Viena aišku: dvaras turi tarnauti žmonėms“, — tokią misiją mato ponia Irena.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Susitikimas su dvaru
Iš Alksnupių Radvilonių gatve sukame į to paties pavadinimo kaimą, kuriame stovi Radvilonių dvaras, iki 1939-ųjų priklausęs garsiajai fon Ropų giminei.
Dvaras pasitinka, žvelgdamas gausybe naujų langų. Kol kas tai — didžiausia ir rimčiausia investicija į jo atstatymą... Dvaro puošmena — ažūrinė antrojo aukšto veranda — dar nesulaukė meistrų rankų... Akivaizdu, kad užsienio fondų milijonai į dvarą dar neatėję.
Dvaro šeimininkė ponia Irena atsiprašo: ką tik grįžusi iš atostogų, užtat žolė vėl sužėlusi. Pirmojo aukšto veranda — pagrindinis įėjimas — ištapyta ir papuošta vaikų piešiniais, vietoj šviestuvo kabo išpieštas skėtis. „Vasarą čia vyko vaikų dailės pleneras“, — paaiškina Irena. Dvaras juk įpareigoja visuomeninei veiklai.
26 kambarių dvaras
Mums atsiveria pakankamai gerai išsilaikęs pastatas, iki 1939-ųjų metų priklausęs didikams fon Ropams, o paskui perėjęs kolūkio „Draugas“ nuosavybėn. Dvaras už pajus atiduotas vietiniam agronomui, kuris šį prižiūrėjo, o ir dabar talkina naujajai šeimininkei jį atstatant. Mums beviešint dvare, jis atvežė akmenų krūvą.
Dvare — 26 kambariai. Lydimi šeimininkės, lipame į antrą aukštą: čia buvusi svetainė su gražiu vaizdu pro langus, čia baltasis, žaliasis kambariai, šituos išsirinko Irenos dukros — čia gyvensiančios, kai lankysis dvare. O čia pradėtas rengti didžiulis vonios kambarys. Kai kuriuose kambariuose atstatytos krosnys, į juos po truputį vežami senoviniai baldai ir rakandai — pirkti iš vietinių žmonių, dovanoti.
Kol ponia Irena kaičia kavą, klaidžiojame iš vieno kambario į kitą, užlipame siaurais laipteliai į erdvią gerai išsilaikiusią palėpę su plūktine asla ir apvaliais langais. Vėl leidžiamės į pirmąjį aukštą (čia sudėtas pirmasis eksperimentinis derlius — keli krepšiai sultingų morkų) ir praveriame duris į dešinįjį rūmų kampą, kuriame jau vyksta dvaro gyvenimas. Šioje namo dalyje įrengtos svetainė, virtuvė ir vonios kambarys su atidengta raudonų plytų asla, keli gyvenamieji ir svečių kambariai.
Pokalbis svetainėje
Ochros spalva išdažytoje svetainėje po arkinėmis lubomis nutapyta freska — ant žolės poilsiaujančios trys dvaro panelės. Tai vienos ir trijų Irenos dukterų piešinys. „Ar atstatyti dvarą — keturių moterų, tegul ir labai stiprių, jėgoms? Ar nebuvo baugu pirkti tokį dvarą?“, — klausiu, kai įsitaisome svetainėje prie ovalaus stalo gerti kavos.
„Pat nežinau, kodėl pirkau“, — sako Irena ir ima pasakoti dvaro įsigijimo, o kartu ir savo gyvenimo, istoriją.
Panevėžietė, penkiolika metų dirbusi ikimokyklinio ugdymo pedagoge, muzikos mokytoja, prieš du dešimtmečius ėmė domėtis parapsichologija. Irena turi pilnus stalčius įvairių mokyklų ir kursų baigimo sertifikatų — nuo neurolingvistikos iki homeopatijos, nuo Niujorko iki Sankt Peterburgo. Po skyrybų, kai reikėjo auginti tris dukras, ji ėmėsi įvairių veiklų: nuo gydymo rankomis iki maisto gamybos įmonės.
Kai dukros užaugo, o Irenos tėvelis mirė, moteris pardavė Panevėžyje turėtą butą ir nupirko dukrai vieno kambario butą Vilniuje. „Dar liko pinigų. Nenorėjau už tą sumą kraustytis į vieno kambario butelį, tai nusipirkau dvarą“, — juokiasi Irena.
Radvilonių dvarą jai parodė šeimos draugai, jau bene dešimtmetį gyvenantys netoliese esančiame dvarelyje.
Kai pirmą kartą pamatė dvarą, viskas buvo aplūžę, apgriuvę, aplinkui ir dvare — šiukšlių kalnai.
„Viduje jausmas buvo geras, šilta širdyje, bet baimės — į valias, buvo ir ašarų“, — pasakojo Irena. Visą pavasarį moteris ir trys jos dukros, draugai ir samdyti žmonės vežė šiukšles, tvarkė aplinką.
O rudenį Irena užsikalė dvaro langus celofanu, įsikūrė antrame aukšte ir pasirengė žiemoti. Šildėsi elektriniais radiatoriais, per šalčius kartais pernakvodavo pas draugę.
„Ir pervargdavau, ir viską mesti norėjosi, bet atvažiuodavo žmonės, pasidžiaugdavo, kaip čia gražu, ir vėl tarsi sustabdydavo“, — ponia Irena išsipasakoja savo dvejones.
Ar, jei būtų leista grįžti į pradžią, pakartotų savo sprendimą? „Dabar vyro gero su dvaru ieškočiau“, — prajunka ir priduria: “Nėra lengva, bet reikia negalvoti, imti ir daryti“.
„Užtat labai gera patirtis, tiksliai žinau, kiek kas kainuoja, kaip daromi skiediniai, kur gauti akmenų, kaip derinti spalvas“, — vardija moteris, galybę vyriškų darbų atlikusi pati.
Dvaras — švietimo, kultūros ir sveikatos centras
Ponia Irena neabejoja, kad be Europos fondų paramos tokio dvaro neatstatysi. Planas galvoje jau yra, tik reikia sėsti ir rašyti projektą, o tam vis pritrūksta laiko.
Viena aišku: dvaro veikla tarnaus žmonėms, viena gausybėje kambarių juk negyvensi.
Irena ketina čia ir toliau rengti kaimo vaikų dailės plenerus, parodas, stovyklas, švęsti tradicines apeigines šventės, skaityti paskaitas. Irena ilgai dirbo parapsichologijos akademijos dėstytoja, ir dabar turi daug studentų, mokinių, kurie patys atvyksta į dvarą ar ją kviečiasi skaityti paskaitų.
Parapsichologijos akademija dvare?
„Parapsichologija — tai psichikos dalis, tai mokslas, susijęs su žmogaus smegenų veikla. Kūrybingas žmogus turi nuojautą, telepatijos sugebėjimų — tai nėra nenormalu, sakyčiau — tai labai normalu“, — sako ponia Irena.
Radvilonių dvaro ateitį ji mato, kaip savotišką reabilitacinį, relaksacinį, homeopatinį ir kultūrinį centrą. Dvaro funkcija būsianti ir didaktinė, mokomoji — jei viskam užteks jėgų ir laiko, čia gali vykti ir duonos kepimo pamokos, ir dvaro žaidimai.
Irena ketina atgaivinti ir buvusios dvarų kultūros elementus: dukros jau pradėjo kurti stilizuotus drabužių eskizus (jie nebus visiškai autentiški dvaro rūbai, svarbiausia, kad būtų pagauta dvaro nuotaika), keturios moterys planuoja kurti dvaro ansamblį, mat visos gerai dainuoja ir groja, jau yra sukurtas dvaro herbas-antspaudas.
Tačiau kol kas, anot Irenos, svarbiausias uždavinys — išsaugoti šį nykstantį klasicizmo architektūros paminklą, juolab kad dvaro istorija susijusi su didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais Radvilomis — juk ir Radviloniai, ir Radviliškis įsikūrę jų žemių teritorijoje.
Iš dvaro istorijos
Radvilonių dvaro klasicistiniai rūmai galėjo būti statyti 18 amžiaus pabaigoje — 19 amžiaus pradžioje, Ropams pradėjus valdyti šį dvarą kaip atskirą ūkinį vienetą. Nors labiausiai tikėtina, kad dvaro rūmų pastatas, išlikęs dar nuo Šeduvos grafystės laikų (18 a.), Ropų išplėstas ir perstatytas, pritaikant savo rezidencijai. 19 amžiaus viduryje Radvilonis valdė Adolfas von Ropas, vėliau — Fridrichas von Ropas, o nuo 1906 metų — jo sūnus Alfredas, kuris mirė 1919 metais. Po jo mirties Radvilonių dvaras, kurį sudarė virš 1000 hektarų, buvo padalintas žmonai ir vaikams.
20 amžiaus pradžioje nuo dvaro atsiskyrė palivarkai, dvaro ūkinė veikla darėsi mažiau internsyvi, patys savininkai didesnę laiko dalį gyveno Rygoje. 1940 metais dvaras nacionalizuotas. Po karo čia buvo kolūkio „Draugas“ pastatai.
Šaltinis: Paminklų restauravimo institutas
MOTERYS: Ant svetainės sienos — vienos iš Irenos dukterų tapyta freska — trys seserys ant žolės. Paklausta, ar trijų moterų jėgoms prikelti dvarą, Irena sako: „Nėra lengva, bet reikia negalvoti, imti ir daryti“.
DVARAS: Radvilonių dvaro klasicistiniai rūmai galėjo būti statyti 18 amžiaus pabaigoje — 19 amžiaus pradžioje. Naujoji dvaro šeimininkė dvaro atstatymą pradėjo nuo naujų langų ir stogo sutvarkymo.
PARKAS: Dvaro aprašymuose minima, kad jį supo gražus parkas, o ant kalvelės stovėjusi pavėsinė. Irena su talkininkais po truputį stengiasi atkovoti apleisto parko kampelius.
VERANDA: Dvaro puošmena — medinė ažūrinė veranda — dar laukia rekonstrukcijos darbų.
KAMBARIAI: 26-iuose dvaro kambariuose — daug išlikusių senosios architektūros akcentų: lipdinių, papuošimų, krosnių.
„Ir pervargdavau, ir viską mesti norėjosi, bet atvažiuodavo žmonės, pasidžiaugdavo, kaip čia gražu, ir vėl tarsi sustabdydavo.
Jono TAMULIO nuotr.