Naujausios
Keturi balsai
Mielosios, ar kada susimąstėte, kiek balsų jūs turite? Mano atradimai prasidėjo po to, kai kolega pareiškė, kad aš kartais kalbu, kaip senoji Vingienė. Kas neprisimenate, tai tokia labai baisi boba iš lietuvių literatūros klasikos.
Labai pasipiktinau, nes visada įsivaizdavau, kad mano balsas labai malonus. Bent jau maniškis visada sakydavo, kad vedė mane dėl mano itin jaudinančio balso.
Taigi, į kolegos pastabą nė neketinau kreipti dėmesio, juolab, kad tas kolega nuolat mane erzina ir kritikuoja, o tai reiškia, kad aš jam, kaip moteris, labai simpatiška...
Bet kai aną vakarą tą patį man pakartojo maniškis, atseit, kartais aš kalbu, kaip baisi sena boba (tuo metu jam teisingai aiškinau, kad vėl nenupjauta žolė), susimąsčiau.
Viską apsvarsčiusi, sau prisipažinau, kad iš tiesų turiu tris balsus.
Vienas yra malonusis. Jį aš įjungiu kalbėdama telefonu, bendraudama su klientais ar su saviškiu, kai man ko nors reikia: nesvarbu, ar informacijos, ar užsakymo, ar lėšų, ar pritarimo. Ir visada gaunu.
Antras balsas yra neutralusis. Juo kalbu, kai tam tikro asmens atžvilgiu esu nusiteikusi neutraliai, bet labiau negatyviai nei pozityviai. Kai man tas asmuo nė kiek neįdomus, kai man jo nei paslaugų, nei draugijos nereikia, kai jis netgi mane trukdo ar atitraukia nuo darbų. Tas balsas yra pakankamai mandagus, bet šaltas.
Ir, kaip paaiškėjo, aš dar turiu ir trečiąjį, labai nemalonu konstatuoti, bet bjaurios senos bobos balsą. Jis iš mano esybės intuityviai išlenda, kai aš ką nors pradedu kritikuoti, ar kam nors (dažniausiai aišku kam) aiškinti, kad nenupjauta žolė, bloga šeimos finansinė padėtis, sugedo skalbimo mašina, o indaplovės tai aš iš viso niekada neturėjau.
Tai dar galėjau suvokti, bet kad tas bjaurusis balsas įsijungia darbe, kalbant su savo kolega ar su labai įkyriai nemokiais klientais, tikrai nemaniau.
Taip bemąstydama, ėmiau stebėti savo kolegas.
„Laba diena, mieloji, oj kaip malonu, žinoma, žinoma, būtinai susimatysim, laukiame laukiame....“, — fiksavau, kaip maloniu medaus balsu telefonu čiauškėjo mano kabineto kolegė su plačiausia nuoširdžia šypsena veide.
„Su kuo čia taip maloniai kalbėjai?“, — pasmalsavau.
„Aj, su tokia sena karve iš jaunystės laikų, labai prašosi į drauges, bet pamatytum, kaip atrodo, tikra čiūčela, baisu su ja per miestą būtų pereiti“, — subambėjo kolegė ir susiraukusi įniko į popierius.
Tuo metu man kaip tik reikėjo užsukti pas mūsų naują skyriaus viršininkę, šiaip jau pobjaurią bobą spigiu balsu. Užtikau ją kalbančią mobiliuoju telefonu tokiu barchatiniu, žemu gundančiu tembru, kad net nebūčiau patikėjus ją tokį balsą apskritai savo spigioj esybėj turint. Bandžiau įsivaizduoti, jei ji per pasitarimą mums įjungtų tą barchatinį balsą, pusė kontoros vyrų išsilydytų ir galbūt padarytų dėl jos viską anksčiau laiko, tik nepagalvokit nieko tokio, o gal pradėtų priekabiauti visi iš eilės, kas čia žino, o mes visos kontoros moterys pradėtume pavydėti. Gal geriau tegul spiegia.
„Taip taip, būtinai iki mėnesio pabaigos, turėjom šiokių tokių problemų, ačiū, kad paskambinote“, — išgirdau maloniai kalbantį savo kolegą. Padėjęs ragelį jis sušnypštė: “Gaidys“.
„Kas gaidys?“, — praeidama pasiteiravau.
„Bankas gaidys, pavėlavau susimokėti tris dienas, jau nori užblokuot mano kortelę“, — kone sucypė santūrusis kolega. Isterikas, pagalvojau.
Jergutėliau, tai kiek mes visi turim balsų, kuriuos junginėjam kaip panorėję: čia isterija, čia barchatas, čia neutralumas, čia sena boba. Kažkoks totalus nenuoširdumas.
Ir nesu tikra, kad telefonu su manimi pačiauškėjusi draugė, padėjusi ragelį, nesušnypš: „Sena kalė“, o malonusis klientas po pokalbio telefonu visai kontorai nepraneš, kad “ta stora durnė iš reklamos visai užkniso“.
Ačiū Dievui, kad mes negirdime to, kas kalbama, padėjus ragelį, dar spėjau pagalvoti prieš sugrojant mano mobiliajam.
Skambino dukterėčia. „Klausyk, Ieva, juk vakare niekur neišneši savo apsunkusio kūno, užlėksiu, yra reikalas“, — išgirdau tokį mielą tikrą balsą ir siaubingai apsidžiaugiau.
„Dar kartą užsimink, kad aš pastorėjau, daugiau nė lito negausi“, — pagrasinau atseit įsižeidusiu balsu. Ir tas mano balsas, patikėkite, nebuvo nei dirbtinai malonus, nei neutralus, nei senos bobos. O toks, kaip čia pasakius, tikrasis, ketvirtasis, rečiausiai naudojamas balsas.
„Ieva, — tavęs ieško tas idiotas iš agentūros — pamojo man kolegė iš kampo ir sujungė mane su pašnekovu..
„Laba diena, malonu jus vėl girdėti, žinoma žinoma, jums tai visada“, — išgirdau save įjungiant “malonųjį“ tembrą ir pamačiau, kaip kolegė užvertė akis. Aš irgi užverčiau, suprask — senas žąsinas — ir toliau tęsiau savo malonųjį dialogą.
O ką darysi, negi ketvirtu natūraliuoju atvirai išklosi: „Klausyk, senas parše, geriau praverk savo storą piniginę ir pervesk kontorai pinigus, užuot kabinęs man savo ilgus makaronus, arba persėsk į Opelį, mačiau, su kokia mašina važinėji, tešliau tu nelaimingas“.
Hm... O gal ir suveiktų...
Ieva, keturių balsų savininkė
