Naujausios
Keramikė susikūrė darbo vietą
Prieš septynerius metus šiaulietė Lina Malinauskienė darbo vietą susikūrė namuose — daro meną iš molio ir iš jo gyvena. Darbo diena trunka 16— 18 valandų. Pardavinėdama darbus, vien per pastaruosius devynis mėnesius automobiliu Lietuvos ir Latvijos keliais nuriedėjo 19 tūkstančių kilometrų. Svetimam darbdaviui ji sako dirbti jau nebegalėtų.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Savamokslė
L. Malinauskienei 34-eri. Baigusi vidurinę mokyklą, studijų nesirinko. Kol augino pirmagimį sūnų, padėjo savo tėčiui Algirdui Dambrauskui remontuoti laikrodžius. Taisė tik žadintuvus. Jauna moteris sako, jog tada šis amatas buvo labai pelningas. Kai prekyboje atsirado kinietiškų mechanizmų, darbo sumažėjo.
„Kažką reikėjo galvoti. Gimė dukra, darbo ieškojau namuose. Draugai dirbo pas keramikus Urniežius ir man pasiūlė ateiti. Taip pirmą kartą prisiliečiau prie molio. Bet keraminius namelius dariau neilgai, supratau, kad galima daryti kažką savo, užsidirbti ir iš to gyventi“, — pradžią prisiminė Lina.
Specialių keramikos mokslų ji nekrimto. Yra baigusi Šiaulių dailės mokyklą. Lina mokėsi tapybos. Keramika jai buvo pati nemėgstamiausia disciplina.
Tobulėjo per ašaras
Pirmą krosnį gaminiams degti ir glazūrai džiovinti gavo dovanų. Į senutėlės krosnies angą tilpo vos keletas gaminių. Jau rimtesnė krosnis prieš šešerius metus jai kainavo apie du tūkstančius litų, bet ji buvo surinkta, anot Linos, iš atliekų.
Dabar keramikė turi trečią, bene rimčiausią krosnį. Tačiau joje nėra temperatūros matuoklio. Kol išmoko dirbti be jo, Lina ne vieną dieną prie krosnies praleido eksperimentuodama.
„Temperatūrą išmokau nustatyti be elektronikos. Krosnies atidaryti negali — viskas sprogs. Kai molis džiūva, degimo temperatūra yra 900 laipsnių. Kai džiūva nuglazūruotas gaminis, temperatūra siekia 1200 laipsnių. Tiek eksperimentų ir ašarų naktimis buvo“, — neslėpė Lina.
Ji palygino. Jei būtų panorėjusi tapti rimta laikrodžių meistre, šio amato paslaptis būtų perėmusi iš laikrodininko tėvo. Keramikai, Linos žodžiais, dalytis paslaptimis nėra linkę.
Perpratusi keramikos subtilybes, Lina turėjo viziją suburti kūrybingus žmones, pamokyti juos amato, kad galėtų užsidirbti patys ir padėtų keramikei.
„Siūliau pamokyti, ko manęs nemokė, padėti įžengti į rinką. Nusivyliau ir nuleidau rankas, išgirdusi jų klausimus: kiek truks darbo diena; ai, sunku. Kai pradedi dirbti, valandų neskaičiuoji. Tik vaikai primena: mama, kada sustosi?“ — pasakojo keramikė.
Užsispyrusią savamokslę keramikai stebėjo ketverius metus. Stebėjo, bet artyn neprisileido. Kol kartą Klaipėdoje per parodą priėjo ir tarė: „Šaunuolė, augi“. Linai tai buvo pripažinimas ir ženklas, kad ji, jauniausia tarp senų vilkų, yra priimta į keramikų ratą. Atėjo laikas ir Lina tapo tautodailininke.
Žmogus orkestras,
— taip save vadina Lina. Jos vieninteliai pagalbininkai yra rankos ir automobilis. Keramikė darbus parduoda mugėse. Pelningiausias laikas yra vasara, kai didžiuosiuose miestuose vyksta šventės. Grįžusi iš tūkstantmečio dainų šventės Vilniuje, gaminius pradėjo ruošti Jūros šventei Klaipėdoje.
Kai svečiavomės pas ją, naujai padaryti gaminiai džiūvo. Kai jie kiek apdžiūsta, keramikė išbraižo būsimo piešinio kontūrus. Jos darbo įrankiai yra adata ir virbalas, įstatyti į medinius kotelius. Dar tinka kinietiškos lazdelės.
Kiek vėliau Lina gaminius juos neš į lauką, į saulę. Draugai pamatę, kaip keramikė spartina darbo procesą, susiėmė už galvos — juk molis turi džiūti vėsiai, ilgai.
„Iš tikrųjų džiovinti saulėje negalima. Bet kitaip jie džius 3— 4 dienas, o vasarą tiek laiko neturiu. Žiemą ir ant radiatorių padedu. Gaminio atsparumas nuo to nenukenčia“, — pasakojo keramikė.
Išdžiūvę gaminiai keliaus į krosnį ir degs 5— 6 valandas. Paskui krosnis vės ir juos Lina ištrauks po paros. Po to gaminius dekoruos glazūra ir vėl šaus į krosnį, kurioje nuo karščio būna balta. Visas procesas, kol pasimato kūrinys, trunka savaitę.
Paskui viską reikės supakuoti ir susikrauti į automobilį. Lina juokauja, kad jai nereikia jokių sporto salių formai palaikyti — ji prisisportuoja užtektinai.
Per dvi— tris savaites Lina sunaudoja apie 200 kilogramų molio, kurį parsiveža iš kuršėniškių keramikų Anglickų įmonės. Elektros per mėnesį ji išdegina už 300 litų. Antra tiek kainuoja patentas ir sveikatos draudimas. Kiek išdegina kuro, Lina nustojo skaičiuoti.
Savitas braižas
Keramikės stilius išskirtinis — jos darbai yra ryškių, sodrių spalvų. Eksperimentuodama su glazūra, Lina išgavo tik jos darbuose naudojamą specifinę oranžinę spalvą. Ji neslepia: pagal spalvinius sprendimus yra šiek tiek pažengusi į priekį.
Lina varijuoja ir gaminių formomis. Keramikės darbai išsiskiria ir subtilia tapyba. Ji juokiasi: juk yra tapytoja, jos „arkliukas“ yra piešimas ir spalvos.
Kai ėmėsi šio amato, Lina ilgai galvojo, kas galėtų tapti jos gaminių vizitine kortele. Pasufleravo draugas — juk jai patinka laumžirgiai. Jie ir tapo išskirtiniu štrichu. Kai pirmą kartą galerijoje pamatė nukopijuotus savo laumžirgius, sukaudo širdį — pati per naktis kūrė, o kažkas nužiūrėjo ir pasisavino.
„Paskui apsipratau. Tegul savinasi. Aš tobulėsiu, piešiu kažką naujo. Jei stovėsi vietoje, rinkoje neišsilaikysi“, — žino keramikė.
Kažkada pykusi, kad keramikos nesimokė rimtai, šiandien Lina džiaugiasi — ji sako nėra įstatyta į rėmus, ką galima ir ko negalima keramikoje atranda pati. Sutinka, jog taip yra sunkiau, bet smagiau, be to, yra stimulas nesustoti vietoje.
Užsienis nesugundė
Keramikė pastebi, jog rinkoje išsilaikyti nelengva. Daugelis jos draugų smulkiųjų verslininkų kelia sparnus į užsienį. Prieš ketvertą metų ir Linai buvo galimybė išvažiuoti į Prancūziją. Sulaikė vaikai ir tėvai.
„Ten smulkiajam verslui yra kitos sąlygos — jokių mokesčių, duoda beprocentes paskolas, dirbtuves. Lietuvoje gi už 3 prekybos dienas per Jūros šventę sumokėjau 755 litus. Už trijų metrų dydžio prekystalį. Užsienyje už tokį mokestį gauni namelį, pastogę prekybai, yra apsauga. Pas mus mus mokesčius susirenka už pliką žemę. Juk mes dar ir nuo oro priklausomi, jei lyja, prekybos nebus“, — pasakojo keramikė.
Į užsienį ji sako neišvykusi ir dėl patriotizmo, ir todėl, kad jau Lietuvoje buvo kažką pasiekusi. Buvo ir kita priežastis — iš gero gyvenimo ji pabijojo išpuikti ir sustoti ties pasiekta riba.
„Mačiau lenkų dailininko konkretų pavyzdį. Tėvynėje dirbo po 20 valandų, turėjo butą, mašiną. Prancūzijoje dirba 2— 3 dienas per mėnesį, turi namą, išlaiko šeimą. Išsigandau — juk taip nebetobulėjama, dirbi, kad egzistuotum“, — suprato Lina.
Šiuos metus Lina vadina ypatingai sunkiais ir didelių ateities planų nekuria. Kad bent kiek pavytų pernykštį uždarbį, ji prekiauja kiekvieną savaitgalį. Kaip paprastai, pailsėti sau leis spalio mėnesį.
Tačiau šiemet neplanuoja poilsinės kelionės, kurios pasibaigus sezonui yra itin pigios. Teks palaukti ir didesnio automobilio, nors jo ypač reikia — antrus metus planuoja pasiruošti kalėdinei prekybai į Vokietiją. Be to, mugei reikia pradėti ruoštis jau dabar. Dirbant vienai, vasarą neprekiauti būtų per didelė prabanga.
CITATA: „Kai pirmą kartą pamatė nukopijuotus savo laumžirgius, suskaudo širdį.
KERAMIKĖ: Lina Malinauskienė iš atvėsusios krosnies išima jau prekybai paruoštus gaminius.
KROSNIS: Meno kūrinys gimsta per savaitę. Daugiausia laiko „suryja“ krosnis, į kurią gaminiai dedami du kartus — džiovinant molį ir glazūrą.
PUSGAMINIS: Gaminio pradžia — ant kiek apdžiūvusio dubens išbraižyti laumžirgiai. Ką piešti, diktuoja gaminio forma.
VAIZDAS: Atėjus laikui, laumžirgiai, kaip ir šie drugeliai, atgis sodriomis, ryškiomis spalvomis. Dėl jų ir gamtinių motyvų keramikės darbai yra labai šilti.
Jono TAMULIO ir Giedriaus BARANAUSKO nuotr.