Naujausios
Kėkštų maudynės dirbtiniame upelyje
Šiaulietės Dalios Varabauskienės kieme jau trečius metus čiurlena dirbtinis upelis — įgyvendinta moters svajonė.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Nuo išdžiuvusios Sacharos upės iki lietuviško upelio
Ponia Dalia, svajodama apie nuosavą namą, visuomet greta jo įsivaizdavo čiurlenant upeliuką. Nenuostabu, kad išdygus tokiam namui ir pradėjus tvarkyti jo aplinką šią svajonę prisiminė, o galimybių jai virsti tikrove suteikė landšaftas. „Jei namo aplinka nebūtų kalvota, būčiau įrenginėjusi lygios vietos upeliuką, tačiau landšaftas leido pagalvoti apie iš aukščiau į žemesnę vietą tekantį upelį“, — pasakojo šeimininkė.
Mintis įrengti tikrą lietuvišką upelį primenantį dirbtinį upeliuką nuosavo namo kieme rutuliojosi spontaniškai. Iš pradžių galiniame namo kieme ponia Dalia įsivaizdavo išdžiuvusią Sacharos dykumos upę. Tam čia buvo iškasta įdauba ir užpildyta smėliu. Vėliau moteris ryžosi išdžiuvusią upę paversti čiurlenančiu upeliu.
Upelyje akmenukai dėliojosi lengvai tarsi „Lego“ konstruktoriaus kaladėlės. Pakraščiuose vieta buvo skirta lauko akmenims, pačiame upelyje — nušlifuotiems vandens natūraliomis gamtos sąlygomis.
Užduotis — priversti upelį čiurlenti
Vien išdėlioti akmenukus upeliui nepakako. Ant smėlio sluoksnio akmenys keliais sluoksniais buvo betonuojami, kad tekantis vanduo nesusigertų į žemę. „Nenorėjau, kad upelis atrodytų lyg įrėmintas betono, todėl betonuoti teko nedidelius akmenukus, tarsi dėliojant mozaiką“, — minėjo daugiausia pati prie upelio plušusi jo šeimininkė.
Ponia Dalia sakė ne kartą akmenis dėliojusi ir kartu su meistru klausiusi, kaip skamba jais tekantis vanduo, mat norėjo, kad šis čiurlentų, o ne šniokštų lyg galinga upė. Tik išgirdus norimą garsą, akmenys buvo betonuojami pasirinktu kampu ir kuriama galutinė upelio forma. Reikiamą upelio čiurlenimą padėjo išgauti ir tinkamai parinktas vandens siurblys.
Įrengus upelį, buvo tvarkomi jo pakraščiai. Šeimininkė upelį apželdino paprastais, daug priežiūros nereikalaujančiais lietuviškais smilginiais augalais, kuriems laistyti buvo įrengta laistymo sistema. Per upelį iš nuo pirties statybų likusių medžiagų buvo sukaltas medinis tiltelis. Ir pačiame upelyje atsirado natūralių medinių akcentų, pavyzdžiui, jūros ar upių vandens nugludintų šakų.
Kėkštų maudynės
Tik įrengusi upelį šeimininkė buvo nusiteikusi vos ne kasdien iš jo graibyti įkritusius lapelius, žolytes, šakeles, tačiau įvertinusi, kad natūralioje upelio aplinkoje tokių šiukšlių į jį patenka nuolat, nustojo tai dariusi. Kartais į lietaus nuotekas išleidžia apatiniame upelio baseinėlyje prisikaupusį vandenį ir jo dugną išvalo. Tokią procedūrą ji atlieka ir prieš žiemą, visam šaltajam sezonui nusausindama upelį.
Tvarkingai prižiūrimame upelyje negyvena varlės, tačiau jį jau pamėgo kėkštai. Ponia Dalia negaili gražių žodžių, pasakodama apie šių gražių margaspalvių paukščių rytines maudynes upelio vandenyje, kurias jai vasarą ne kartą tenka stebėti.
Citata: „... landšaftas leido pagalvoti apie iš aukščiau į žemesnę vietą tekantį upelį“.
IŠTAKOS: Šniokšiančios dirbtinio upelio ištakos.
ENERGIJA: Klausydamasi tekančio ir krentančio upelio vandens, jo šeimininkė sako nusiraminanti ir pasikraunanti gerosios energijos naujiems darbams.
BASEINAS: Upelio vanduo subėga į žemiau esantį baseinėlį, kuriame kaupiasi, reikalui esant, jis išleidžiamas į lietaus nuotėkas.
SVAJONĖ: Ponia Dalia džiaugiasi įgyvendinusi svajonę ir nuosavo namo kieme įrengusi dirbtinį upelį, nors didžiąją dalį darbų teko atlikti savarankiškai: „Supratau, jei kažko nori, pats ir turi to imtis“.
AUGALAI: Greta upelio ir net tarp jo akmenų atsirado vietos paprastiems augalams.
ŠNEKTA: Anot Dalios Varabauskienės upelio šnekta vis kitokia, priklausomai nuo vietos, kurioje jos klausaisi.
AKMENYS: Dirbtinio upelio akmenys buvo dėliojami ir betonuojami taip, kad tarp jų tekantis vanduo skambėtų kaip tikro lietuviško upelio.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.