Ke­tu­rių vai­kų ma­ma do­va­nas da­ro pa­­ti

Ke­tu­rių vai­kų ma­ma do­va­nas da­ro pa­­ti

Kel­mės ra­jo­no Ty­tu­vė­nų mies­to gy­ven­to­ja Ra­sa Kren­cie­nė kar­tu su vy­ru au­gi­na ir moks­li­na ke­tu­ris vai­kus. At­ly­gi­ni­mai ne­le­pi­na, to­dėl gau­sios šei­mos ma­ma ar­ti­mie­siems ne­per­ka do­va­nų. Pa­ti jas pa­da­ro. O kar­tais dar ir par­duo­da­ma ko­kią gro­žy­bę eu­ru ki­tu pa­ge­ri­na sa­vo šei­mos biu­dže­tą.

Re­gi­na MUS­­NEC­­KIE­­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ra­sos Kren­cie­nės pro­fe­si­ja – siu­vė­ja. Rank­dar­bius mė­go nuo vai­kys­tės. Ta­čiau siu­vė­ja nie­kuo­met ne­dir­bo. Ge­bė­ji­mas siū­ti pra­ver­tė tik bui­ty­je, au­gi­nant vai­kus.

Prieš ke­le­rius me­tus mo­te­ris su­si­do­mė­jo rank­dar­biais. Ėmė ver­ti iš ka­ro­liu­kų pa­puo­ša­lus. Pas­kui po­nią Ra­są pa­ver­gė kvi­lin­go tech­ni­ka, kai, su­pjaus­čius po­pie­riaus juos­te­les, ga­li­ma pa­puoš­ti at­vi­ru­kus ir Ve­ly­kų mar­gu­čius bei ki­to­kius da­ly­kus.

Šiuo me­tu Ty­tu­vė­nų gim­na­zi­jo­je dir­ban­ti Ra­sa į su­si­ti­ki­mą at­si­ne­šė po­rą krep­šių sa­vo ran­ko­mis pa­da­ry­tų gro­žy­bių. Ant sta­lo de­da juo­dą vil­no­nės pal­ti­nės me­džia­gos ran­ki­nę, pa­puoš­tą spal­vin­ga vel­tos vil­nos se­ge. Pa­že­ria pluoš­tą at­vi­ru­kų, Ve­ly­kų mar­gu­čių, pa­puo­ša­lų, skiau­ti­nu­kų.

Pa­čiai mo­te­riai kol kas la­biau­siai pa­tin­ka kv­ilin­go tech­ni­ka, ku­ri tu­rė­jo di­džiau­sios įta­kos Ra­sai su­si­do­mė­ti rank­dar­biais.

Su­ži­no­ju­si apie šią tech­ni­ką, mo­te­ris iš­ban­dė ją de­ko­ruo­da­ma ve­ly­ki­nius mar­gu­čius. Plo­no­mis juos­te­lė­mis su­pjaus­tė spal­vo­to po­pie­riaus skiau­tes, jas su­su­ko spe­cia­liu su­ktu­ku, iš su­suk­tų po­pie­rė­lių su­lanks­tė la­pe­lių, gė­lių žied­la­pių, įvai­rių for­mų raš­tų. De­ta­les kli­ja­vo ant iš­pūs­to kiau­ši­nio ke­va­lo ir ga­vo įspū­din­gus Ve­ly­kų mar­gu­čius.

Prieš ke­lerius me­tus Ty­tu­vė­nuo­se dar nie­kas ne­bu­vo ma­tęs to­kia tech­ni­ka de­ko­ruo­tų mar­gu­čių, to­dėl per mu­gę juos la­bai ge­rai pir­ko. Šim­tą mar­gu­čių iš­de­ko­ra­vu­si mo­te­ris už­dir­bo ke­lis šim­tus li­tų. Pi­ni­gus ga­lė­jo skir­ti šei­mos po­rei­kiams ir Ve­ly­kų sta­lui.

Prieš Ka­lė­das R. Kren­cie­nė ta pa­čia kvi­lin­go tech­ni­ka da­ro at­vi­ru­kus. Su­lenk­tas bal­tas, pa­gra­žin­tais pa­kraš­tė­liais sto­ras po­pie­riaus la­pas pa­puo­šia­mas iš su­suk­tų po­pie­rė­lių pa­da­ry­to­mis puokš­te­lė­mis, la­pe­liais, gė­lė­mis, or­na­men­tais. At­vi­ru­kas at­ro­do la­bai ori­gi­na­liai ir so­li­džiai. To­kio nie­kur ne­gau­si nu­si­pirk­ti. Jei­gu at­vi­ru­ko pri­rei­kia gim­ta­die­niui, ga­li­ma ir me­tų skai­čių tarp gė­lių įkom­po­nuo­ti.

Tiek mar­gu­čiui iš­de­ko­ruo­ti, tiek at­vi­ru­kui pa­ga­min­ti Ra­sa sa­ko su­gaiš­tan­ti daug lai­ko. Vie­nam at­vi­ru­kui išei­na vi­sa die­na. Dau­giau jų ga­li­ma su­kur­ti, jei­gu iš anks­to yra pa­si­da­riu­si ruo­ši­nu­kų. Kar­tais mo­te­ris taip ir da­ro – pa­ski­ria die­ną ar ke­lias ruo­ši­nu­kams, su­si­kli­juo­ja puokš­te­lių, gė­ly­čių. Tuo­met juos su­kli­juo­ja ant at­vi­ru­ko.

„Ne­se­niai kū­riau įspū­din­gus at­vi­ru­kus su or­chi­dė­jo­mis, – pa­sa­ko­ja R. Kren­cie­nė. – Ta­čiau vi­sus iš­do­va­no­jau, nė vie­no ne­pa­si­li­kau.“

Kū­ry­bai ir me­nui nea­be­jin­gą Ra­są pa­ga­vo ir vė­li­mas iš vil­nos. Ji in­ter­ne­ti­nė­se par­duo­tu­vė­se nu­si­per­ka spal­vo­tų vil­nos kuokš­te­lių. Na­muo­se de­da vil­ną ant ly­gaus pa­grin­do, pa­vyz­džiui, sta­lo. Ją šla­pi­na, mui­luo­ja, ko­čio­ja ir ve­lia. Di­džiu­liai vil­nos lakš­tai trau­kia­si. Išei­na la­pe­liai, gė­lės žied­la­piai ir ki­to­kios jų for­mos. Tuo­met for­me­les be­lie­ka su­siū­ti, su­dė­ti į gė­lės žie­dą, puokš­te­lę ar ki­to­kią for­mą, už­siū­ti pa­grin­dą, įtvir­tin­ti seg­tu­ką ir gau­ni įspū­din­gą se­gę, ku­ria ga­li pa­puoš­ti šil­tą megz­tu­ką, su­kne­lę, įseg­ti į švar­ke­lio ar pal­to at­la­pą.

Pra­ban­gia spal­vin­ga se­ge po­nia Ra­sa pa­puo­šė ir pa­čios iš juo­dos vil­no­nės pal­ti­nės me­džia­gos pa­siū­tą ran­ki­nę. Jos drau­gių, ku­rioms pa­siu­va to­kias ran­ki­nes, ki­tos mo­te­rys klau­si­nė­ja, iš kur to­kią įspū­din­gą gro­žy­bę ga­vo.

„Aiš­ku, į se­ge puoš­tą to­kią ran­ki­nę ne­dė­si duo­nos ar ba­to­no. Ji tiks tik į ren­gi­nį, iš­kil­mes. Ta­čiau tu­rė­ti to­kį ori­gi­na­lų daik­tą kiek­vie­nai mo­te­riai sma­gu“, – įsi­ti­ki­nu­si Ra­sa.

Do­va­nai pa­siū­ti to­kią ran­ki­nę, pa­sak mo­ters, kai­nuo­ja bran­giai. Kaip kar­ka­są ten­ka pa­nau­do­ti nau­ją dirb­ti­nės odos ar net odi­nį ran­ki­nu­ką. Taip pat rei­kia ne­ma­žo vil­no­nės me­džia­gos ga­ba­lo, už­trauk­tu­ko, pa­mu­ša­lo, ne­ma­žai at­siei­na ir se­gė. Ta­čiau ar­ti­mie­siems ir sau ran­ki­nę ga­li­ma pa­siū­ti pa­nau­do­jant jau nau­do­tą ran­ki­nu­ką ar ga­ba­lą vers­tos dė­vė­to pal­to me­džia­gos.

Auk­sa­ran­kė ro­do iš su­ta­žo juos­te­lių da­ry­tas se­ges. Juos­te­lė­mis ap­siu­va spal­vo­tus ak­me­nė­lius ar ka­ro­liu­kus. Juos su­tvir­ti­na odos ga­ba­liu­ku, į ku­rį įsiū­tas ir už­seg­tu­kas. Se­gei su­kur­ti taip pat pri­rei­kia vi­sos die­nos, o kar­tais ir po­ros, nes ga­li pa­čiai ne­pa­tik­ti de­ri­nys, ga­li tek­ti ar­dy­ti.

Be­ne pa­ts se­niau­sias po­nios Ra­sos už­siė­mi­mas – skiau­ti­niai. Juos siū­ti iš­mo­ko dar be­si­mo­ky­da­ma vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Vė­liau bu­vo šiek tiek pri­mir­šu­si. Da­bar mo­te­ris siu­va skiau­ti­nes ser­ve­tė­les, už­val­ka­lė­lius ir ki­to­kias na­mų bui­tį puo­šian­čias gro­žy­bes.

„Na­muo­se su­nau­do­ju kiek­vie­ną at­li­ku­sią skiau­tę, – pa­sa­ko­ja po­nia Ra­sa. – Dar ir drau­gės at­li­ku­sių me­džia­gų pri­ve­ža. Kar­tais skiau­ti­niams tin­ka ir ne­daug dė­vė­ti dra­bu­žiai, ypač jei­gu au­di­nys – ryš­kios spal­vos, ge­ros ko­ky­bės.“

Ne­re­tai at­li­ku­sių nau­jos me­džia­gos ga­ba­lų auk­sa­ran­kė nu­si­per­ka dė­vė­tų rū­bų par­duo­tu­vė­se.

Skiau­ti­nys – taip pat kū­ry­ba. Rei­kia ori­gi­na­liai su­kar­py­ti me­džia­gos kvad­ra­tė­lius, juos su­de­rin­ti, iš skir­tin­gų spal­vų ir skir­tin­gų raš­tų au­di­nio su­kur­ti vien­ti­są ser­ve­tė­lę, už­val­ka­lą ar už­tie­sa­lą.

Skiau­ti­niai – taip pat pui­ki do­va­na ir jau­kus daik­tas, su­šil­dan­tis sa­vo na­mų bui­tį.

Pui­ki šei­mi­nin­kė sa­vo na­muo­se su­nau­do­ja vi­sa, kas at­lie­ka ir pri­ke­lia daik­tus ant­ra­jam gy­ve­ni­mui. Pa­vyz­džiui, iš ma­žų at­li­ku­sios dro­bės ga­ba­liu­kų pa­siu­va ma­žy­čius mai­še­lius – ki­še­nė­les mar­gu­čiams. Ki­še­nė­lė­je do­va­no­ja­mas mar­gu­tis at­ro­do žy­miai įspū­din­giau ir pa­slap­tin­giau, ne­gu tie­siog iš­tie­sia­mas ant del­no.

Dau­ge­lio da­ly­kų R. Kren­cie­nė iš­moks­ta pa­ti. Pa­si­žval­go in­ter­ne­to pla­ty­bė­se, pa­si­se­mia idė­jų ir jas pri­tai­ko. Ta­čiau kar­tais pa­si­nau­do­ja ir ga­li­my­be pa­si­mo­ky­ti. Pa­vyz­džiui, de­ku­pa­žo tech­ni­kos mo­kė­si Kel­mė­je su­reng­tuo­se ama­tų kur­suo­se.

Su­ma­nu­mą, troš­ki­mą kur­ti ir auk­si­nes ran­kas iš ma­mos pa­vel­dė­jo ir vi­si ke­tu­ri jos vai­kai. Vie­na duk­ra stu­di­juo­ja siu­vi­mo di­zai­ną, ki­ta – Vo­kie­ti­jo­je in­ži­ne­ri­ją. Abi mer­gai­tės gra­žiai pie­šia, iš ka­ro­liu­kų ve­ria pa­puo­ša­lus, yra la­bai kruopš­čios.

Sū­nums pa­tin­ka me­džio dar­bai. Įvai­riuo­se kon­kur­suo­se už sa­vo dar­be­lius jie pel­no pri­zų.

Au­to­rės nuo­tr.

ŠA­LI­KAS: Ra­sa Kren­cie­nė puo­šia­si sa­vo vel­tu šil­tu, vil­no­niu ša­li­ku.

RAN­KI­NĖ: Ori­gi­na­lią vil­nos sa­ge puoš­tą ran­ki­nę Ra­sa Kren­cie­nė pa­siu­vo iš vil­no­nės pal­ti­nės me­džia­gos.

PA­PUO­ŠA­LAI: Drau­gėms ir gi­mi­nai­tėms Ra­sa Kren­cie­nė do­va­no­ja pa­puo­ša­lus iš vil­nos, ka­ro­liu­kų, su­ta­žo juos­te­lių.

KVI­LIN­GAS: Kvilin­go tech­ni­ka Ra­są Kren­cie­nę įkvė­pė im­tis įvai­riau­sių rank­dar­bių.

VIŠ­TY­TĖS: Mai­še­lis – viš­ty­tė – jau­ki vie­te­lė do­va­no­ja­mam mar­gu­čiui.

SKIAU­TI­NIAI: Iš at­lie­ka­mų me­džia­gos ga­ba­lė­lių pa­siū­ti skiau­ti­niai su­tei­kia na­mams jau­ku­mo.