Naujausios
Kaukių meistras netyčia išdrožė Putiną
Kelmės rajone, Kražiuose, gyvenantis Antanas Terleckas – elektrikas. Anksčiau dirbo ir gyveno Šiauliuose. Išėjęs užtarnauto poilsio persikėlė į Kražius ir grįžo prie savo pomėgių.
Įvairius namų apyvokos daiktus iš medžio ir metalo mokantis pagaminti Antanas, tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje, tarnybą baigiantiems kareiviams „įdėdavo“ auksinius dantis. O neseniai pradėjo drožti iš medžio kaukes. Viena išėjo kaip tikra Rusijos prezidento Putino veido kopija. Ši kaukė iškeliavo į Daniją.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pabėgo iš miesto
„Gyvenome daugiabutyje, penktame aukšte. Vos parrėpliodavome namo, – savo pasirinkimą su jam įprasta humoro doze aiškina Antanas Terleckas. – Turėjom ir kolektyvinį sodą. Bet į jį reikėdavo važinėti. O čia – viskas po ranka. Gali ir šunį laikyti.“
Antano žmona Salomėja gimusi ir augusi Kražiuose. Netoliese ir jo gimtinė, toje pačioje seniūnijoje, Karklėnuose.
Fizikos ir darbų mokytoja Salomėja Terleckienė po kelerių metų darbo mokykloje, pasirinko Skaičiavimo centrą.
Išėję užtarnauto poilsio Terleckai nusprendė pabėgti nuo miesto slėgimo. Jau keleri metai Kražiuose. Mėgaujasi kaimo laisve.
Auksarankis nuo jaunystės
Kai ponas Antanas tarnavo sovietinėje kariuomenėje, tarnybą baigę kareiviai norėdavo grįžti su auksiniu dantimi priekyje. Auksarankis ėmėsi „dantų techniko“ ir „protezuotojo“ amato. Iš geltono metalo išpjaudavo danties formos plokštelę ir gipsu priklijuodavo prie priekinio danties.
Šiandien visa tai kelia juoką. Bet anuomet kareivėliams jis padėdavo grįžti namo bent su laikinu „pasididžiavimu“.
Padarydavo ir naudingesnių dalykų. Kariuomenėje prigamindavo peilių, darydavo apyrankes.
Grįžęs į civilį gyvenimą, šeimininkes pradžiugindavo bulvių trintuvėmis, paties pintais krepšiais, vąšeliais mezgimui, skustukais bulvėms. Tais dalykais aprūpindavo ne tik savo namus, bet ir į svečius su žmona eidami visuomet turėdavo kokią nors savos gamybos smulkmeną nunešti lauktuvių.
Miesto garaže A.Terleckas gamindavo ir šviestuvus. O parsikėlęs į Kražius, pasidarė gražius metalo vartus savo sodybai.
Pamilo medį
Jau gyvendamas Kražiuose per tradicinę Kelmės rajone rengiamą Lino šventę ponas Antanas pamatė žmogų, prekiaujantį iš medžio drožtomis kaukėmis. Tas vaizdas priminė jaunystę. Per vieną Jūros šventę jis su draugais, užsidėjo meniškas kaukes ir važinėjo dvikinkiu vežimu po Klaipėdą. Tuomet A.Terleckas gyveno Klaipėdoje ir dirbo liftų remontininku.
Grįžęs namo nusprendė pats pabandyti išdrožti kokį nors ypatingą veidą.
Tuomet ir prisiminė armijoje kareiviams „dėtus“ auksinius dantis. Paėmė juokas. Pirmosioms kaukėms taip pat sudėjo „auksinius“ dantis, padarė plaukus iš arklio uodegos.
Medžiagos kaukėms gavo iš giminaičio. Giminaitis dovanojo ponui Antanui dvi liepas. Jis atsilygino padarydamas lovį giminaičio gyvuliams.
A.Terleckas pasakoja abi liepas jau sunaudojęs kaukėms. Procesas nuo kaladės iki kaukės – gana ilgas. Pirmiausia tenka atsiskelti kaladės gabalą, ištašyti nosį, paskui medį ploninti, o tada skaptuoti. Tam reikia nemažai įrankių. Iš pradžių jų trūko. Paskui kaukių meistras nusipirko reikalingų įrankių rinkinių. Kai kuriuos pats pasidarė.
Bandė drožti ir iš alksnio. Šio medžio spalva gražesnė, reikia mažiau dažyti ir gruntuoti. Tačiau drožybai lengviau pasiduoda liepa.
Pats sau modelis
Ponas Antanas sako, jog drožiant kaukę reikia kokio nors modelio prieš akis. Tuomet jis savo veidą nužiūrinėja veidrodyje. Kai ką pabjaurina, kai ką pagražina ir išeina kitoks, bet į žmogų panašus veidas.
Kartą netyčia ponas Antanas išdrožė veidą lygiai tokį pat kaip Rusijos prezidento Vladimiro Putino. Kai žmonės toje kaukėje pradėjo atpažinti Putiną, pats išsigando. Priklijavo ūsų ir plaukų, kad veidas nors kiek pasikeistų, ir prisuko prie laiptų.
Tačiau „Putinas“ neilgai viešėjo pas savo drožėją. Atvyko svečių iš Danijos. Jiems labai patiko ta kaukė. Padovanojo.
Kartais veidai išeina panašūs į kaime gyvenančius. Vieną kaukę ponas Antanas pavadino Adolfina. Ją užsidėjęs vaikštinėjo po Kražius per Užgavėnes.
Beje, ne visas A.Terlecko drožtas kaukes galima užsidėti ir eiti per žmones. Dalis jų tam nepritaikytos. Tinka tik interjerui.
Žmona neleido veisti velnių
Pamatęs pono Antano gabumus, kaimynas išrovė kelmą ir paprašė, kad išdrožtų velnią. Velnias išėjo gana įdomus. Norėjo daugiau velniukų išdrožti ir pamauti juos visus ant tvoros. Tačiau žmona neleido velnių veisti. Todėl dabar tvorą puoš pelėdomis.
Savo kaukes Antanas „ apgyvendino“ verandoje. Pro langus žiūri šimtai medinių veidų ir iš karto atskirsi, jog čia gyvena kaukių drožėjas.
Jas nukabina tik tuomet, kai eina į mokyklą papasakoti mokiniams apie savo hobį.
Netrukus pono Antano kūriniai iškeliaus į Kražių M.K.Sarbievijaus kultūros centrą. Prieš Užgavėnes bus surengta šio meistro drožtų medinių kaukių paroda.
Drožėjas kuria ne tik kaukes. Iš medžio jis pasidarė stalą. Kiemą pristatė paties darytų suolų. O į renginius nešasi sulankstomas paties darytas kėdutes, kad turėtų kur atsisėsti.
Autorės nuotr.
KŪRYBA: Poilsio valandėlė su savo kūriniais.
ŽVILGSNIAI: Pro Salomėjos ir Antano Terleckų namo langus kaukių žvilgsniai.
VEIDAI: Kaukės – tai drožėjo išmonė ir gyvenime sutikti veidai.
KAUKĖS: Antano Terlecko išdrožtos kaukės pakelia nuotaiką.
VARTAI: Vartai savo sodybai – pirmas didesnis Antano Terlecko kūrinys iš metalo.
ĮRANKIAI: Įrankų drožybai pasigamina ir pats drožėjas.