Karves melš robotai

Kar­ves melš ro­bo­tai

Kel­mės ra­jo­ne, Šau­kė­nų se­niū­ni­jos Kal­niš­kių kai­me, gy­ve­nan­tys ūki­nin­kai Edi­ta ir Da­rius Rič­kai jau šį ru­de­nį gy­vu­lius su­gins į mo­der­nią fer­mą ki­ta­me Ven­tos upės kran­te esan­čia­me Pe­le­nių kai­me. Kar­ves čia melš ro­bo­tai. Ūki­nin­kų šei­ma sva­jo­ja „ro­bo­ti­zuo­ti“ ir gy­vu­lių šė­ri­mą. Fer­mų, ku­rio­se kar­ves mel­žia ro­bo­tai, Lie­tu­vo­je dar la­bai ne­daug, Kel­mės ra­jo­ne – pir­mo­ji

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Išsp­ręs dar­bi­nin­kų pro­ble­mą

Pe­le­niuo­se, ša­lia gra­žaus pu­šy­no, pa­sta­ty­ta di­džiu­lė dau­giau kaip dvie­jų tūks­tan­čių kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to fer­ma. Vi­du­je – 130 vie­tų kar­vėms, 12 vie­tų ver­še­liams.

Ven­ti­lia­to­riai, daug švie­sos, mo­der­ni įran­ga, po­ra ro­bo­tų, mel­šian­čių kar­ves, še­pe­čiai kar­vėms nu­ga­ras pa­si­ka­sy­ti, aš­tuo­nių to­nų tal­pos pie­no šal­dy­tu­vas, pui­kiai įreng­tos ad­mi­nist­ra­ci­nės pa­tal­pos su kom­piu­te­riais, poil­sio kam­ba­rys.

Fer­mą ūki­nin­kų Rič­kų šei­ma įren­gė kiau­li­dė­je. Tai bu­vo nau­jas ne­nau­do­tas pa­sta­tas, ku­rį nu­pir­ko už 230 tūks­tan­čių li­tų. Kad pa­sta­tas tap­tų mo­der­nia kar­vių fer­ma, te­ko in­ves­tuo­ti dar be­veik mi­li­jo­ną eu­rų. 400 tūks­tan­čių ūki­nin­kai ga­vo Eu­ro­pos pa­ra­mos, dar dau­giau kaip pu­sę mi­li­jo­no te­ko sko­lin­tis iš ban­ko. Vi­so pro­jek­to ver­tė 970 tūks­tan­čių eu­rų.

Pie­no ža­lia­vos kai­nos svy­ruo­ja. O pa­sko­la ban­kui il­gai slėgs pe­čius.

„O ką da­ry­ti? – klau­sia Da­rius Rič­kus. – Jau ir iki tol daug in­ves­ta­vo­me į ūkį. Pri­va­lė­jo­me rink­tis sun­kes­nią­ją ūkio ša­ką – gy­vu­li­nin­kys­tę. Že­mės čia pra­stos – smė­ly­nai. Iš au­ga­li­nin­kys­tės ne ką te­pe­ši. Ga­nyk­las ir tas ten­ka tręš­ti. Kai­me la­bai sun­ku ras­ti pa­ti­ki­mų dar­bi­nin­kų. Te­gu dir­ba ro­bo­tai.“

Ūki­nin­kai sva­jo­ja, jog atei­ty­je pa­jėgs nu­pirk­ti dau­giau ro­bo­tų, ku­rie šers gy­vu­lius. Prie ro­bo­tų ne­rei­kia tai­ky­tis. Jie ne­pa­si­gers, ne­ner­vins šei­mi­nin­kų, vi­suo­met lai­ku pra­dės dar­bą.

Šiuo me­tu Rič­kai sam­do ke­tu­ris dar­bi­nin­kus. Kol kas ne­ke­ti­na jų at­leis­ti, tik per­skirs­tys dar­bus.

Op­ti­miz­mo ne­sto­ko­jan­tys ūki­nin­kai ke­ti­na sta­ty­ti dar vie­ną fer­mą prieaug­liui.

Pie­nas – „Džiu­go“ sū­riui

Šiuo me­tu Rič­kai lai­ko 158 gal­vi­jus, 93 iš jų – mel­žia­mos kar­vės. Kas­dien „Že­mai­ti­jos pie­no“ bend­ro­vei par­duo­da po po­rą to­nų pie­no. Už ki­log­ra­mą ba­zi­nės ža­lia­vos gau­na po 25 cen­tus. Pris­kai­čia­vus prie­dus, išei­na apie 30 cen­tų už ki­log­ra­mą.

Iš jų kar­vių pie­no ga­mi­na­mas gar­su­sis „Džiu­go“ sū­ris.

Da­rius sa­ko, jog se­nų­jų Eu­ro­pos vals­ty­bių ūki­nin­kai už ki­log­ra­mą pie­no gau­na bent 40 cen­tų. Per me­tus iš skir­tu­mo tarp lie­tu­viš­kų ir už­sie­nie­tiš­kų kai­nų su­si­da­ro ne­ma­ža su­ma, ku­rią bū­tų ga­li­ma pa­nau­do­ti grą­ži­nant pa­sko­lą ban­kui.

„Kol ūki­nin­kau­si­me, tol, ma­tyt, neišb­ri­si­me iš sko­lų“, – su sa­vo pa­dė­ti­mi su­si­tai­kęs ūki­nin­kas, iš pa­sko­lų ir pa­ra­mos pir­kęs šie­na­vi­mo tech­ni­kos, trak­to­rių ir ki­tų ūkiui rei­ka­lin­gų da­ly­kų.

Ūki­nin­kau­ti Edi­ta ir Da­rius Rič­kai pra­dė­jo prieš ke­lio­li­ka me­tų. Tė­vai pa­do­va­no­jo 18 te­ly­čių. Pa­tys nu­si­pir­ko dar 20 kar­vių.

Da­riaus tė­vai Re­nė ir Zig­man­tas Rič­kai vie­ni pir­mų­jų Kel­mės ra­jo­ne ga­vo že­mės pa­gal Vals­tie­čių ūkio įsta­ty­mą. Paū­ki­nin­ka­vę po­rą de­šimt­me­čių pa­si­trau­kė iš pre­ki­nės ga­my­bos, o sa­vo ūkį per­da­vė vai­kams. Pa­li­ko ir na­mus. Pa­tys grį­žo į gim­ti­nę Jo­niš­kio ra­jo­ne.

Kal­niš­kių kai­me ūki­nin­kau­ja Da­riaus bro­lis Žil­vi­nas ir se­suo Ka­ro­li­na. Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo ūkį. Pa­tir­ties įgi­jo ūki­nin­kau­da­mi kar­tu su tė­vais.

Da­riaus žmo­na Edi­ta ki­lu­si iš Ak­me­nės ra­jo­no. Abu stu­di­ja­vo vers­lo va­dy­bą Šiau­liuo­se.

„Ne­ga­lė­jau gy­ven­ti mies­te. Man ten oro trū­ko. O kai­me ge­riau­sia išei­tis ūki­nin­kau­ti“, – aiš­ki­na sa­vo pa­si­rin­ki­mą.

Be­je, pa­tir­ties jis sė­mė­si ir Vo­kie­ti­jo­je. Ten dir­bo pie­no ūky­je. Vo­kie­čiai sam­dė jį – vie­nin­te­lį dar­bi­nin­ką. „Dar­bai bu­vo taip ge­rai su­sty­guo­ti, kad ne­jau­tė­me dar­bo jė­gos trū­ku­mo. Vis­ką spė­da­vo­me“, – me­na Da­rius.

Iš tė­vų pe­rim­ta ir Vo­kie­ti­jo­je įgy­ta pa­tir­tis D. Rič­kui pra­ver­tė ir su­kū­rus sa­vo ūkį.

Ūki­nin­kau­da­mi E. ir D. Rič­kai ne­pa­ju­to, kaip užau­go jų vai­kai. Duk­rai jau 22 me­tai. Ji – stu­den­tė. Sū­nus dar moks­lei­vis. Bet ir jam jau aš­tuo­nio­li­ka. Ar grįš jie į ūkį? Tė­vai kol kas tiks­laus at­sa­ky­mo ne­ži­no.

Au­to­rės nuo­tr.

Edi­ta ir Da­rius Rič­kai džiau­gia­si, jog ru­de­nį, su­va­rius kar­ves į nau­ją­ją fer­mą, jas melš ro­bo­tai.

Spe­cia­lūs še­pe­čiai, ku­rie ka­sys kar­vėms nu­ga­ras.

Mo­der­ni Edi­tos ir Da­riaus Rič­kų fer­ma – kol kas vie­nin­te­lė to­kia Kel­mės ra­jo­ne.

Erd­vio­je fer­mo­je – pui­kios są­ly­gos kar­vėms.

Fer­mo­je įreng­ta ke­lio­li­ka at­ski­rų gar­dų ma­žiems ver­še­liams.