Naujausios
Karšta vasara bitėms buvo darbinga
Atsitiktinai bitininku tapęs pedagogas Benediktas Andrulis iš Kelmės rajono Budraičių kaimo sėkmingai bitininkauja jau 31 metai. Jis sako, kad ši vasara bitėms — ypač gera. Medunešis nenutrūko nė vienai dienai. Viena šeima per dieną galėjo parnešti apie dešimt kilogramų medaus.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Perėmė iš uošvių
Benediktas Andrulis juokauja bitininku tapęs per prievartą. Prieš 31 metus, kai uošvius kėlė iš vienkiemio, jie paprašė: „Ženteli, vežkis bites. Mes padėsime prižiūrėti.“ Su bitelėmis susigyvenę žmonės nenorėjo jų atiduoti svetimiems.
B. Andrulis gyvena kaimo daugiabutyje. Tačiau šalia daugiabučio — miškelis. Ten ir įkurdino keliolika bičių šeimų.
„Iš pradžių nieko nesuvokiau. Skaitau literatūrą. Nueinu į bityną — nesiseka, nors verk, — prisimena bitininkas. — Knyga apie bitininkystę kaip maldaknygė padėta prie lovos. Jau ir pats ne vieną bitininkauti išmokiau. Nors kartais ir pačiam ne pro šalį daugiau šeimų laikančių ir daugiau patirties turinčių bitininkų konsultacijos. Ypač daug padeda tytuvėniškis agronomas Eugenijus Pelenis, bitininkauti mokęsis Vokietijoje, bitininkų draugijos pirmininkas Vytautas Ramanauskas iš Liolių.“
Dabar bitelės Benediktui — ir užsiėmimas, ir priedas prie pensijos. „Jas prižiūriu kaip mažus vaikus, — pasakoja. — Su bitelėmis reikia šnekėtis. Reikia jas suprasti. Jei ramiai dūzgia, vadinasi, joms viskas gerai. O kartais dūzgimas toks — tarsi verktų, vaitotų. Gal koryje nėra laisvų akučių. Motinėlės neturi kur dėti kiaušinėlių. O gal jau nebetelpa žiedadulkės, nes per daug vietos užima bičių duona?“
Benediktas pasakoja, jog bičių duona reikalinga maitinti perus. Tai — žiedadulkės sumaišytos su bičių seilėmis ir medumi. Duona reikalinga kaip motinos pienas kūdikiui. Jeigu duonos nėra, bitės perams atiduoda savo baltymus, o pačios nusilpsta ir žūsta.
Medunešis buvo geras
Vasarą bitės galėjo nešti medų kiekvieną dieną. Lietūs netrukdė. Šeštą valandą ryto bitės jau būdavo darbe.
Tik per patį vidurdienio karštį bitės tapdavo neramios. Karščiai veikė ir jas, todėl į bityną geriau neiti. Savo darbą bitininkas atidėdavo vakarui. Anksti rytą parsinešdavo pusantro kibiro medaus, vakare — vėl tiek pat.
Dabar medunešis, o tuo pačiu ir bitelių darbymetis jau baigėsi. Šešiolika bičių šeimų prinešė apie 700 kilogramų medaus. Bitelės darbuojasi tik tokiose vietose, kur yra viržių. O ten, kur viržių nėra, jos jau ruošiasi žiemai.
Sakmė apie darbštumą
Kai šeštą valandą ryto bitininkas nueidavo prie avilių, bitutės jau būdavo darbe. „Kad žmonės taip dirbtų kaip bitės, — kartais pasvajoja bitininkas. — Koks tobulas darbų pasiskirstymas. Tik užgimusi bitutė jau šeimininkauja avilyje. Poros dienų maitina už save mažesnes bitutes, septynių — aštuonių dienų jau skrenda nešti medaus. Per trisdešimt dienų sudyla jų sparneliai.“
Iš bičių darbštumo mokėsi ir pats B. Andrulis. Rytą parsinešęs medų, jis per dieną darbuojasi — medų išsuka, iškošia, supilsto į indus, kuriuos prieš tai reikia gerai išplauti ir išsausinti, išvalo korius. Vakare vėl keliauja į bityną. Parsineša dar pusantro kibiro medaus irr darbai prasideda iš naujo.
Šiemet bitininkas nusprendė rinkti bičių duoną. Kai bitės duonos prisineša per daug, dalį jos tenka išimti ir įdėti į avilį tuščių korių. Duonelę veža į Šiaulius. Ten vienas bitininkas turi specialią įrangą — mini džiovyklą ir taip vadinamą „fuchtelį“. Apdorotą bičių duonelę, sumaltą ir sumaišytą su medumi galima laikyti ilgiau — apie porą metų.
Kadangi vieną medų laižyti bitininkui per saldu, jis medumi saldina kavą, arbatą ir uogienes. Sumala žalias braškes, mėlynes, spanguoles ir kitokias uogas, sumaišo du trečdalius uogų ir vieną trečdalį medaus ir turi vitaminų šaltinį bei ypatingo skonio uogienės.
Benediktas gamina ir medaus girą, kuria vaišina per bendruomenės šventes. Tačiau receptu nesidalijo, nes pats dar tebeeksperimentuoja. Kartais gira nerūgsta ir gana.
Kadangi vienam jau per sunku bitininkauti, dalį bičių šeimų ketina perleisti „Šimšės“ bendrovei. Apmokys bitininką, kuris prižiūrės jo biteles.
Avilių meistras
Pradėjęs bitininkauti B. Andrulis išmoko daryti avilius. Per gyvenimą kokius pusantro šimto avilių pagamino.
Juos daro didesnius, erdvesnius, ne tokius, kokius gamina pramonė. Išmoko, kai Junkiluose bičių turintis Zenonas Adomaitis atvežė 1932 metais išleistą knygutę apie bitininkystę. Joje buvo pateikti ir avilių brėžiniai.
„Toje trisdešimties puslapių knygelėje viskas surašyta taip kocentruotai ir taip aiškiai, kad negali suprasti, kodėl ta knygele bitininkai nesinaudoja, — pasakoja bitininkas. — Pagal čia pateiktus brėžinius avilyje turi tilpti ne 14 kaip standartiniuose, o 18 arba 20 rėmelių. Erdviame avilyje ir bitėms gyventi patogiau, ir medaus šeima daugiau prineša.“
BITININKAS: Budraičių kaimo bitininko Benedikto Andrulio bičių šeimos gyvena jo paties daytuose aviliuose.
APŽIŪRA: Kasdienė avilio apžiūra.
MEDSUKIS: Benediktas Andrulis sako, jog medų išsukti trunka neilgai. Nuobodžiausias darbas — iškošti.
VAŠKAS: Išėmęs medų bitininkas gerai išvalytus korius išlydys, o vašką veš korių gamintojams ir keis į naujus korius
MEDUS: Bitininkas Benediktas Andrulis šią vasarą beveik kasdien į stiklainius supilstydavo po du tris kibirus medaus.
Autorės nuotr.