Naujausios
Kam jums nauji batai?
Mielosios, kurią čia dieną buvau labai sukrėsta ir priversta iš naujo pervertinti savo vertybes ir batus.
Buvo eilinė saulėta pietų pertrauka, kurią aš nutariau praleisti, šmirinėdama po parduotuves. Atsitiktinai užsukau į batų parduotuvėlę, o ten kaip tik atvežė naują rudeninių— žieminių batų kolekciją...
Ir tokie tie batai gražūs, kad susigundžiau pasimatuoti... Pardavėjos mane apstojusios siūlo vienus, kitus... Aš išsirenku norimą porą ir matuoju. Pardavėjos sako, kad labai gražu, o aš matau, kad man prie kojų formos tie batai — nelabai. Pačios žinot, kaip būna... O jos įtikinėja, kad mano kojytė gerai išformuota ir Dievo, ir batų... Aš pykteliu, ir aiškinu, kad geriau žinau savo privalumus ir trūkumus, kad šis ilgis storina mano blauzdas, ir kad toks modelis tinka tik juodom kojinėm apmautiems degtukams.
Pardavėjos įtikinėja, kad tikrai aš neteisi ir siūlo pamatuoti kitą variantą. Sakau, negi jos nemato, kad man šis ilgis netinka — žodžiu, mes vos nesusiginčijame — ir tada viena pardavėja, jei neklystu, netgi parduotuvės vedėja, mane nužiūrėjusi, ir sako: „Klausykite, ponia, kam jums nauji batai? Jūs turite puikiausius batus (aš tąkart avėjau ano sezono papuvusio avokado spalvos aulinius), puikiai derančius prie paltuko“.
Nepatikėsite, bet aš sutrikau. Juk iš tiesų nė neketinau pirkti naujų batų — nei šeimos biudžetas leidžia, nei man jų šiam sezonui verkiant reikia. Tiesiog pamačius kažką gražaus, užeina nenumaldomas noras matuotis, matuotis, matuotis...
Pasakiau kažką, kad ieškau su kailiuku, ir išėjau...
Na, galvoju, taip dar nėra buvę, kad pardavėja (vis dėlto, matyt, vedėja) paklaustų: „Kam jums, ponia nauji batai?“
Arba aš jas visai užknisau, arba jos iš nusprendė, kad aš nesu potenciali batų pirkėja. O gal...
Ta proga sukviečiau draugių susirinkimą situacijai išsiaiškinti...
„Klausyk, Ievute, o nemanai, kad ji gali būti kokia nors “žalioji“, nusistačiusi prieš vartojimą, ir šiuo nekaltu klausimu provokuojanti bei verčianti susimąstyti visas moteris“, — iškart pasidalijo įtarimais mano draugė jogė-vegetarė.
„Bet koks čia biznis?“, — sudvejojau.
„Gal ji gauna premiją už kiekvieną neparduotą batų porą?“, — įsiterpė kita draugė finansininkė.
„Kas jau čia tokią premiją skirs?“, — paprieštaravau.
Bet finansininkė pasakė, kad visai įmanoma, kad tokią premiją skirtų kokia nors „Green Peace“ organizacija arba žaliųjų partija, o gal net kokia kino žvaigždė, kaip antai Madona, arba Stingas — juk jie ten visi pamišę dėl atogrąžų miškų....
„Prie ko čia atogrąžų miškai, — paklausiau, — juk aš ne medines klumpes perku, o odinius batus“.
„Tai gali būti kokia gyvūnų gelbėjimo asociaciją, nusistačiusi prieš gyvūnų žudymą apskritai“, — nenusileido finansininkė.
„Arba kokie krišnaistai...“, — pasakiau.
Bet draugė jogė paprieštaravo, kad krišnaistai tokiais pinigais nedisponuoja. Tai turėtų būti organizuota struktūra...
„Klausykit, jūs jau visai nusičiuožėt, paprasčiausiai moterį užkniso tokios klientės, kaip tu, ir ji nebeatlaikė, ir švelniai paprašė tavęs nešdintis iš parduotuvės“, — mūsų įsiaudrinusią fantaziją nutraukė mūsų draugė psichologė. Ji paaiškino, kad ilgametę patirtį turinčios pardavėjos taip gerai išmano klienčių psichologiją, kad žino visus jų triukus, kaip antai: “dar pagalvosiu, “truputį ankšta per keltį“, “palaikykit iki vakaro“, “man nelabai gražiai prie kojos“ ir panašiai.
Bet aš pasakiau, kad visą gyvenimą matuodavausi šimtą kartų dažniau, nei pirkdavau — taip, dėl psichoterapinimosi, juk visos moterys taip daro — ir niekada nesu sulaukusi tokio pareiškimo...
Vis dėlto, manau, kad ta vedėja buvo iš kažkokios organizacijos, plaunančios planetos žmonių smegenis.
Vakare aš ilgai negalėjau užmigti ir galvojau, kiek nereikalingų dalykų perku, dėl kurių turiu sunkiai dirbti, ir dėl kurių žūsta šimtai karvių ir kertami didžiuliai atogrąžų miškų plotai...
Kitą dieną perkračiau visus savo batus ir atradau gausybę nenunešiotų, bet ne šio sezono modelių, dėl kurių gyvybes paaukojo visas pulkas žvėrelių ir gyvuliukų...
Ir supratau, kad man daugiau gyvenime iš tiesų nereikia nieko: ne tik batų, bet ir drabužių, baldų, ničnieko... Tik maisto...Ir tai ne tiek, kiek perku.
Įdomu, kas būtų, jei prekybos centro pardavėja, pamačiusi pilną krepšį alyvuogių, pelėsinių sūrių ir šaldytų moliuskų, man primintų: „Ponia, kam jums tie moliuskai, pirkit kefyro, juk bulvyčių turbūt pati užsiauginate?“.
Ieva, turinti visko apsčiai
