Naujausios
Kaimo turizmui — netradicinį požiūrį
Tradicinį savaitgalio poilsį kaimo turizmo sodyboje tautiečiai vis dažniau iškeičia į pigius skrydžius užsienin. Brangstant paslaugoms, ne vienas sodybų savininkų per ilgąjį savaitgalį svečius galėjo ant pirštų suskaičiuoti. Reikia keistis patiems ir orientuotis į šiuolaikinio žmogaus poreikius, įsitikinusi Jūratė Steponavičienė, Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje prieš ketverius metus su šeima ėmusi kurti ne visai tradicinę kaimo turizmo sodybą.
Virginija KIRNIENĖ
virginija@skrastas.lt
Infliacija daro savo
Vaizdingame gamtos prieglobstyje, prie ežero, Kurtuvėnų miestelyje, prieš trylika metų kaimo turizmo sodybą įkūrusi Lionija Sabaliauskienė šiandien sako, jog apie ateities planus baiminasi ir pagalvoti.
„Šiemet norinčiųjų sodyboje ilsėtis sumažėjo vos ne perpus. Pernai, užpernai, ypač vasarą, nesunku buvo pastebėti, kad žmonės buvo labiau atsigavę — leido sau kur kas dažniau ilsėtis. Ir ne tik savaitgaliais. Namuką, pirtelę vestuvėms, įvairiems pobūviams, žmonės nuomodavosi nuolat. Ilsėdavosi su šeimomis ir su nakvyne“, — sako moteris.
Sodyboje — pirtelė, namukas, lovos, dušas. Visa tai — už 20 litų asmeniui parai. Maitindavosi greta esančioje kavinėje. O dabar pobūvių — vos vienas kitas. Per žiemą daugiausiai sodybą rinkosi jaunimas — nebrangu, Šiauliai ranka pasiekiami.
„Infliacija daro savo: malkos brango, kuras brango... Vos išsilaikome, o juk reikia pastatus išlaikyti, atnaujinti. Jei teiki paslaugą, nori, kad ir žmogus būtų patenkintas. Esi priverstas branginti “, — liūdnai sako sodybos savininkė.
Šiemet sodybų savininkai, pasak Reginos Sirusienės, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentės, paslaugų kainas brangina 15 procentų. Tad padaugėjus skrydžių į užsienį ir jiems atpigus, nemažai lietuvių mieliau renkasi trumpalaikį poilsį Europos šalyse.
Poilsio reikia ne tik kūnui, bet ir sielai
Jūratės Steponavičienės kaimo turizmo sodyba išties netradicinė. Tai sumaniai įkomponuota šiuolaikiškos civilizacijos dalis nepaprasto grožio gamtos prieglobstyje. Erdviame, senovišką dvarą primenančiame, dviejų aukštų viešbutyje — 10 kambarių, erdvios dvigulės lovos, dušo kabinos. Nepamiršti ir jaunavedžiai: jiems skirta vonia — širdelės formos.
Pirmame viešbučio aukšte — erdvi svetainė, talpinanti 60 žmonių, konferencijų salė. Rūsyje — pirtelė, persirengimo kambariai, sūkurinė vonia, baseinas. Yra ir tradicinė kaimiška svetainė — su židiniu, ąžuolo stalais ir suolais.
Per kurį tik langą nepažvelgsi, žvilgsnis panyra į žalumą: sodybą supa išpuoselėta veja, ant kalvos dunkso šimtamečiai ąžuolai, o už jos nusisukantis žvyro keliukas veda į ąžuolų slėnį.
Čia pat tyvuliuoja ežeras Kibirkštukas, ties kuriuo ant kalvos ganosi vienuolika įvairiaspalvių danielių. Kieme, už neaukšto aptvaro, kiekvieną pasitinka smalsūs, jaukūs ir bičiuliautis linkę šešiolika stručių.
Už jų, medžiais apsuptoje įlankoje, ganosi pulkas avių, kurios taip pat ne mažiau smalsesnės už ilgakojus stručius — domisi atvykėliais ir noriai leidžiasi glostomos.
Mintį kurti sodybą įpiršo draugai
Prieš penketą metus sodybą jaukiame Kurtuvėnų regioniniame parke Jūratė Steponavičienė su šeima įsigijo savo poilsiui. Neturėjo moteris darbo, ėmėsi, vyro padedama, auginti stručius. Draugai dovanojo ir tris avis — dabar jau didžiausia jų banda.
Sodybą, kurią supa miškai, kalvos, ežeriukas, šimtamečiai ąžuolai, netruko pamėgti ir draugai, artimieji, bičiuliai. Jie, sako Jūratė, ir įpiršo jai mintį imtis kurti kaimo turizmo sodybą. Kodėl gi nepamėginus susikurti sau darbo vietos, pamanė tada moteris.
Teko daug mokytis, studijuoti įstatymus, konsultuotis su specialistais. Prie projekto su statybininkais, architektais, dizaineriais sako plušėjusi daugiau nei metus. Jam prireikė 200 tūkstančių litų.
„2004-ųjų kainomis, sodybai įkurti reikėjo 3,5 milijono litų. Ėmėme paskolą. Per tą laiką kito statybinių medžiagų kainos, darbo užmokestis, tad teko pridurti dar apie pusantro milijono. Parašiau paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Jei viskas klostysis gerai, turėtų mums grąžinti 1,2 milijono. Tai — nemaža suma“, — sako sodybos savininkė.
Paklausta, ar nesibaimina, kad šis verslas gali žlugti, Jūratė įsitikinusi: rizikuoti visada verta. Dirbanti jau ne viena: per tuos metus visa šeimyna, o jų — šešetas, įsitraukė į šią veiklą, nors ir turi darbus. Ypač daug jėgų, idėjų ir triūso įdėjo jos sūnus Tomas. Vyras, dukra su žentu, marti ir trejetas anūkų — visi stengiasi, kad sodyba būtų kuo patrauklesnė, savita. Ir netradiciška.
Sodyboje — ypatinga aura
Tik pastatą, sakė moteris, kūrė šiuolaikiškai. O į aplink sodybą esančią gamtą stengėsi kuo mažiau kištis — norėjo išsaugoti visa, kaip yra. Juolab kad iš vietos žmonių sužinojo, kad ši vieta apipinta daugybės įvairiausių legendų.
Į ąžuolų slėnį (taip pavadino ir sodybą) veda paprastas žvyro keliukas. Pats artimiausias prie ežero stovintis ąžuolas — ne sykį buvo žaibo kliudytas, bet iki šių dienų išlikęs. Žmonės sako, kad naktimis apie jį ir dabar kibirščiuoja liepsnelės. Kalbama, jog ten neva esąs užkastas lobis...
Ir Kibirkštuko ežeras esą atsiradęs pernakt — šaltiniai prasimušę. Jį Kibirkštuku žmonės praminę dėl pasirodančių kibirkščių prie ąžuolo.
Jį Jūratė kasmet su vyru įžuvina: jame jau gyvena daugybė karpių, eršketų, upėtakių, lynų, lydekų. Moteris sako dar net saviškiams neleidžianti žvejoti — kur kas smagiau matyti, kaip saulėje blizga besivartančių žuvų nugaros.
„Manau, labai svarbu išsaugoti unikalią gamtą. Ši vieta turi ypatingą aurą — čia lengva gera, ramu, erdvu. Pirmieji sodybos lankytojai čia jau ilsėjosi prieš mėnesį. Jais rūpinosi visa mūsų šeima. Ir kur geriausiai žmogus pailsi, jei ne šeimoje? Ir dar tokiame nuostabiame gamtos prieglobstyje“, — sako “Ąžuolų slėnio“ šeimininkė.
IŠNAŠA: „Paklausta, ar nesibaimina, kad šis verslas gali žlugti, Jūratė įsitikinusi: rizikuoti visada verta. Juolab kad verslas pamažu virsta visos šeimos rūpesčiu.
SODYBA: Gamtos apsuptyje šeimininkė įkurdino sodybą, atitinkančią visus šiandienos žmogaus poreikius — erdvią, šviesią, su visais civilizuotais patogumais.
VAIZDAI: Pro kiekvieną sodybos langą galima grožėtis ežeru, miškais, ąžuolais.
SMALSUČIAI: 16 stručių Jūratė Steponavičienė sako užauginusi pati, gal todėl jie tokie smalsūs, draugiški ir džiaugiasi kiekvienu čia apsilankiusiu žmogumi.
ETIKETĖ: Šie išmarginti stručių kiaušiniai it savotiška sodybos etiketė — nuo jų viskas ir prasidėjo. Juos išpiešė šiaulietis Viktoras Ostašenkovas ir jo sūnus.
PRAMOGOS: Joms prie ežero Jūratės sumanymu pastatyta lauko estrada, suoleliai žiūrovams — ir čia reikia žiupsnelio kultūros.
AVYS: Be stručių ir danielių, sodyboje ganosi avys. Jos, šeimininkų užaugintos su meile, taip pat noriai bendrauja su svečiais.
Jono TAMULIO nuotr.