Naujausios
Kai jie pradeda plonėti
Mielosios, kai mes pavasarį pradedame plonėti, tai viskas lyg ir aišku, bet kai pradeda plonėti jie — reikėtų suklusti ir netgi, nepabijosiu šito žodžio, laiku tam užkirsti kelią.
Štai vienas mūsų kolega darbe akyse pradėjo kūsti. Ir ne šiaip sau natūraliai kūsti, bet ėmėsi rimtai laikytis dietos, skaičiuoti kalorijas, lieti prakaitą sporto takeliuose ir netgi metė gerti alų, o tai jau visai neįtikėtina.
Iš pradžių lieknėjantis kolega vis užlipdavo į mūsų aukštą pasigirti savo pasiekimais — mes kartu aptardavome plonėjimo subtilybes, apsikeisdavome komplimentais: mes — apie jo lieknumą, jis — apie mūsų prigimtinį grožį ir panašiai.
Tačiau ilgainiui plonėjantis kolega pas mus ėmė užsukti vis rečiau ir rečiau, kol mes nutarėme, jog dieta iš mūsų kolegos atėmė linksmumą, draugiškumą, energiją ir visą jo ankstesnįjį identitetą pagaliau.
Taigi, vieną kavos gėrimo pertraukėlę aš buvau deleguota nusileisti aukštu žemiau ir pranešti kankiniui, kad mes jo jau pasiilgome, ir kad tuščia tų dietų — mums jis labiau patiko riebesnis, bet linksmesnis ir dėmesingesnis.
Ir kaip manote, ką gi aš atrandu aukštu žemiau? Ogi linksmai pokštaujantį puslieknį kolegą, apsuptą, švelniai pasakysiu, kitos amžiaus grupės kolegių.
Sulaukusi tinkamos progos, papriekaištavau, kad mes jo savame aukšte nebesulaukiame ir, kaip man atrodė, žaismingai nupiešiau savo kabineto įtarimus, kad dėl dietos jis prarado visą linksmumą ir žavesį.
O dabar, mielosios, įsivaizduokite, kaip tas kiaulė savo kanopomis demonstratyviai per talijas apsikabina dvi jaunikles ir garsiai pareiškia, kad mes (atseit, mūsų kabinetas), kai jis dabar taip suplonėjo ir atjaunėjo, jam per senos!!!! Ir kad jis nebemato motyvo laipioti laiptais mūsų linksminti ir taip susirinkti dėmesio trupinių, nes pas jį dabar panos pačios ateina...
„Tu nori pasakyti, kad aš tau per sena?“, — sukryžiavus ant krūtinės rankas ėmiausi savo patikrinto “priomo“ (Galimi variantai: “Nori pasakyti, kad aš stora? arba “Nori pasakyti, kad aš tau negraži?“ Svarbiausia, aktualiją suasmeninti). Kaip visada, suveikė.
„Ne ne, Ievute, tavęs tai neturėjau galvoje...“, — ėmė teisintis, bet aš pasakiau “cha“, apsisukau ant kulniuko ir kiek įmanoma lengviau užknapsėjau laiptais. Viską atbeldžiau savo amžiaus kolegėms, ir mes visos, aišku, žiauriai pasipiktinome ir sugalvojome jam subtiliai atkeršyti...
Viena kolegė papasakojo neseniai skaičiusi knygą apie tai, kaip tokia moteris sąmoningai atšėrė savo liekną, sportišką vyrą tik todėl, kad jį turėtų, kad galėtų pakęsti jį šalia savęs ir kad apskritai jis būtų „normalus“. Mat tas jos vyras, kol buvo lieknas ir gražus, taip įsivaizdindavo, maivydavosi ir pūsdavosi, nelyginant koks povas, kad koktu buvo su juo ne tik gyventi, bet net į jį žiūrėti.
Tai štai, ta moteriškė apgaule (kepdama įmantriausius patiekalus ir rytietiškus saldumynus) saviškį nutukino ir taip susitvarkė apynormalį savo šeimos gyvenimą.
Ir čia, mielosios, dar ne pabaiga.
Nepatikėsite, bet neseniai ir maniškis pradėjo rūpintis per žiemą suapvalėjusia figūra. Kitą kartą būčiau jį audringai palaikusi, vakarais tiekusi žalias salotas, apšlakstytas citrinos sultimis, bet po tokio kolegos iš aukštu žemiau akibrokšto ne juokais įsibauginau.
Neduok Dieve, jeigu ir jam pasirodysiu per sena ir per riebi? Ir neduok Dieve, pamatysiu jį atjaunėjusį 20-čia metų ir linksmai bečiauškantį su jauniklėmis? Akimirksniu nusprendžiau tinkamų progų nesudaryti ir tokiame (vyrams ypač pavojingame amžiuje) savo stabiloku gyvenimu neberizikuoti.
Ir taip, pirmadienio vakarą nepatingėjau ir išviriau genetiškai teisingų cepelinų su spirgais, palikau raštelį, kad atseit „skanaus, myliu“ , o pati išėjau į jogą.
Grįžusi radau saviškį persivalgiusį ir nelaimingą. Viena akimi primečiau, kad dubenyje trūksta septynių cepelinukų ir širdyje nusišypsojau. Bet išoriškai susirūpinau ir pasiteiravau, ar neskanu? Jis atsakė, kad labai skanu, užtat suvalgė „kokius keturis“ (melagis) ir dabar jaučiasi prastai. Ir kad nuo rytojaus vėl ims plonintis.
Kurgi ne. Antradienį patiekiau bulvinių blynų su lašiša (atseit, žuvis plonina) ir grietine (45 proc.rieb.) bei ledų su persikais. „Nukasčiadar“, — buvo nustebta, bet be didesnio pasipriešinimo sušlamšta. Trečiadienį — bulvių košė su spirgučiais ir ploninančiu kefyriuku (“Nu, Ievute, tu mane turbūt specialiai nori nutukinti? “Tai ne, cha“). Ketvirtadienį — vištiena su bešamel (baltu riebiu) padažu ir saldus stalas, o penktadienį — pyragas su feta sūriu (atseit, nedaug kalorijų, chi chi) ir naminis keksas (atseit, penktadienis).
Šeštadienio rytą maniškis pasisvėrė ir dramatiškai konstatavo, kad aš jį nušėrusi 3 kg. Ir kad nuo pirmadienio tai ni ni...
Aš lengviau atsikvėpiau ir supratau, kad mūsų trapi santuoka kuriam laikui išgelbėta. Dabar reikia imtis kolegos iš aukštu žemiau. Mes jam parodysim „per senos“. O ką, jei pirmadienį jam — naminio tortuko?
Ieva, vyro „nušėrėja“
