Juvelyras konkuruoja tik su savimi

Ju­ve­ly­ras kon­ku­ruo­ja tik su sa­vi­mi

Kel­miš­kis ju­ve­ly­ras Vai­das Sap­ra­go­nas yra pa­da­ręs pa­puo­ša­lų ir ves­tu­vi­nių žie­dų ne vie­nai sce­nos žvaigž­dei ir ki­toms Lie­tu­vos įžy­my­bėms. Nei ma­dai, nei ma­si­nei ga­my­bai ne­pa­si­duo­dan­tis me­ni­nin­kas sa­ko ei­nąs in­di­vi­dua­liu ar­chajiš­ku ke­liu – pa­puo­ša­lų ne­štam­puo­ja stak­lė­mis. Tai jo ran­kų dar­bo ir iš­mo­nės pro­duk­tas.

Jau 15 me­tų po­nas Vai­das stu­di­juo­ja nie­kur neap­ra­šy­tus Kar­lo Fa­ber­žė pa­puo­ša­lų kū­ri­mo me­to­dus ir pa­ts ku­ria ema­le bei auk­so ink­liu­zais de­ko­ruo­tus pa­puo­ša­lus.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ėji­mas ar­chajiš­ku ke­liu

Prieš du de­šimt­me­čius ju­ve­ly­ro ama­to ėmę­sis Vai­das Sap­ra­go­nas sa­ko, jog da­bar atė­jo lai­kas ge­riau pa­žin­ti sa­ve, siek­ti sa­vo žmo­giš­ko­sios ver­tės ir sa­vo kū­ry­bos ko­ky­bės.

Praė­jo tie lai­kai, kai per die­ną pa­da­ry­da­vo po 30 ves­tu­vi­nių žie­dų. Tuo­met tu­rė­jo tiks­lą pa­si­sta­ty­ti na­mą, ap­rū­pin­ti sa­vo šei­mą. Da­bar ju­ve­ly­ras  ga­ran­tuo­tas, jog iš sa­vo dar­bo bet ko­kiu at­ve­ju kuk­liau ar lais­viau pra­gy­vens. Ko­kia fi­nan­si­nė kri­zė be­bū­tų, žmo­nės vis­ tiek tuok­sis, puo­šis, do­va­nos... To­dėl ga­li at­si­dė­ti su­bti­les­nių, bran­gių vie­ne­ti­nių pa­puo­ša­lų kū­ry­bai, per tą kū­ry­bą ge­riau pa­žin­ti sa­ve.

La­biau­siai mėgs­ta kur­ti ka­ra­liš­kus, iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mus ema­le deng­tus pa­puo­ša­lus. Jie ne­tin­ka kas­die­niam ne­šio­ji­mui, nes yra tra­pūs. Ta­čiau vi­suo­met pra­ban­giai ir uni­ka­liai at­ro­dys šven­tė­se ir va­ka­rė­liuo­se.

„Pen­kio­li­ka me­tų gi­li­nuo­si į Kar­lo Fa­ber­žė sti­lių. Žiū­rė­da­mas į to­kio sti­liaus pa­puo­ša­lus pa­ro­do­se ir mu­zie­juo­se var­vin­da­vau sei­lę, – ne­sto­ko­ja iro­ni­jos sau po­nas Vai­das. – Prieš pen­kio­li­ka me­tų pa­ts pra­dė­jau ieš­ko­ji­mus, kaip su­kur­ti pa­na­šius pa­puo­ša­lus. Apie jų kū­ri­mo tech­ni­ką nė­ra jo­kių ap­ra­šy­mų. Grei­čiau­siai tai bu­vo meist­ro pa­slap­tis, ku­rią jis par­duo­da­vo tik sa­vo mo­ki­niams.“

Tų žmo­nių, ku­rie mo­kė­jo ema­le deng­tus pa­puo­ša­lus ne­šio­ti, jų ne­su­ga­din­da­mi, dėka iš­li­ko pa­vyz­džių. Juos iš­stu­di­ja­vę šian­die­ni­niai meist­rai ku­ria ta pa­čia ar bent pa­na­šia Fa­ber­žė tech­ni­ka.

Tai V. Sap­ra­go­ną la­biau­siai įkve­pian­tis už­siė­mi­mas. Spal­vo­ta ema­le deng­tas auk­so pa­puo­ša­las įgau­na dau­giau spal­vų ir gy­vy­bės. Kel­miš­kis ju­ve­ly­ras šią tech­ni­ką dar la­biau iš­to­bu­li­no, tarp dvie­jų plo­ny­čių ema­lės plokš­te­lių įdė­da­mas auk­so ink­liu­zą.

Prie to­kių pa­puo­ša­lų ten­ka dirb­ti nuo ke­lių die­nų iki ke­lių mė­ne­sių. Ten­ka pa­si­da­ry­ti bent po še­šis – sep­ty­nis ema­lės plokš­te­lių pa­vyz­džius, kad iš­si­rink­tų ge­riau­sią. Kar­tais prie žie­de­lio ar aus­ka­ro for­mos ne­de­ra pa­rink­ta ema­lės spal­va. Ten­ka rink­tis ki­to­kią.

Ban­dy­mai su­ry­ja daug lai­ko. To­kie vie­ne­ti­niai pa­puo­ša­lai – la­bai bran­gūs. Klien­tai jų ga­li nu­pirk­ti dau­giau­sia de­šimt per me­tus. Ta­čiau ju­ve­ly­ras sa­ko, jog jam svar­biau­sia – ne pi­ni­gai. Kai ma­tai su­si­ža­vė­ji­mo pil­nas žmo­gaus akis, tai yra ir įver­ti­ni­mas, ir at­ly­gis.

„Klien­tai – ma­no pro­ku­ro­rai ir tei­sė­jai. Jie sa­vo no­rais ir idė­jo­mis ver­čia ma­ne to­bu­lė­ti“, – įsi­ti­ki­nęs ju­ve­ly­ras.

Kant­ry­bės iš­mo­kė kai­mas

Po­nas Vai­das dar­bo va­lan­dų ne­skai­čiuo­ja. Ir kant­ry­bės jau­nas vy­ras ne­sto­ko­ja. Pa­sa­ko­ja jos iš­mo­kęs dar vai­kys­tė­je. Tė­vai gy­ve­no Lu­pi­kų kai­me. Vai­kų ne­le­pi­no.

Nuo try­li­kos me­tų Vai­das va­sa­ro­mis dar­buo­da­vo­si  ko­lū­ky­je, lau­ki­nin­kys­tės bri­ga­do­je. Do­bi­lai šla­pi. Ša­kės nuo jų svo­rio lūž­da­vo. Pa­rei­da­vo tiek iš­si­tam­pę, kad iš kar­to kris­da­vo mie­go­ti.

Tuo­met jie­du su se­se­ri­mi jaus­da­vo­si tar­si ver­gai. Bet da­bar pa­gal­vo­ja, jog to­kia vai­kys­tė už­grū­di­no.

Užg­rū­di­no ir tai, kad Vai­das spor­tuo­da­vo. Bu­vo bė­gi­kas, mo­kė­si im­ty­nių me­no. Ir da­bar ju­ve­ly­ro ama­tą pa­si­rin­kęs vy­ras gy­ve­ni­mą įsi­vaiz­duo­ja kaip tre­ni­ruok­lių sa­lę, ku­rio­je rei­kia ge­ro­kai pa­pra­kai­tuo­ti, kad pa­siek­tum sa­vo tiks­lą.

„Gy­ve­ni­mas – ne SPA cent­ras ir ne sa­na­to­ri­ja, – sa­ko me­ni­nin­kas. – Kiek­vie­ną ry­tą vos pra­mer­kęs akis žmo­gus pri­va­lo iš nau­jo įro­di­nė­ti, ką ga­li pa­da­ry­ti. Va­ka­rykš­čiai nuo­pel­nai – jau praei­tis. Ga­li sė­dė­ti sau už­si­dė­jęs va­kar­die­nos ka­rū­ną. Ta­čiau gy­ve­ni­mas ne­pa­ju­dės į prie­kį. Kai at­si­ran­da pro­ble­ma, tu­ri keis­tis pa­ts, kad ją iš­spręs­tum. Kai man sa­ko: „Kaip tu čia ta­len­tin­gai su­kū­rei“, vi­suo­met at­sa­kau, jog di­džiau­sias ta­len­tas – mo­kė­ji­mas ir ge­bė­ji­mas daug ir sun­kiai dirb­ti.“

Tik dirb­ti rei­kia tai, kas pa­tin­ka, ne­prie­var­tau­ti sa­vęs. Kai­mo dar­bų sko­nį iš­ban­dęs Vai­das, bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą iš­vy­ko stu­di­juo­ti že­mės ūkio moks­lų į Vo­kie­ti­ją. Ta­čiau bū­tent ten ga­lu­ti­nai su­pra­to, kad ne­no­ri dirb­ti že­mės ūky­je.

Mo­ky­to­jas ir mo­ki­nys

V. Sap­ra­go­nas ne­bai­gė ir spe­cia­lių ju­ve­ly­ri­kos moks­lų. Jo mo­ky­to­jas – spe­cia­lius moks­lus bai­gęs kel­miš­kis ju­ve­ly­ras Rai­mon­das Ja­nuš­ka.

Prieš dvi­de­šimt me­tų Vai­das pa­pra­šė jo su­kur­ti leng­vą, plo­ny­tę auk­so gran­di­nė­lę sa­vo žmo­nai Ra­sai. Ju­ve­ly­ras pa­kvie­tė pa­žiū­rė­ti, kaip vyks­ta pro­ce­sas. Vai­dui pa­ti­ko. Nuo to lai­ko ta­po R. Ja­nuš­kos mo­ki­niu. Pas­kui abu dir­bo to­je pa­čio­je ju­ve­ly­ri­nių dir­bi­nių bend­ro­vė­je Šiau­liuo­se. Per tą lai­ką pa­da­rė ke­lis tūks­tan­čius ves­tu­vi­nių žie­dų. Iki šiol bend­ra­dar­biau­ja su šia bend­ro­ve, nors už­sii­ma ir in­di­vi­dua­lia veik­la.

Da­bar mo­ky­to­jas ir mo­ki­nys pa­su­ko skir­tin­gais ke­liais kū­ry­bi­ne pra­sme. „Ma­no mo­ky­to­jas pe­rė­jo į ki­tą plot­mę, – pa­sa­ko­ja Vai­das. – Jis ma­ke­tuo­ja kom­piu­te­riu, fre­zuo­ja stak­lė­mis, la­biau orien­tuo­ja­si į ma­si­nę ga­my­bą. Aš ku­riu vie­ne­ti­nius dar­bus, vis­ką at­lie­ku ran­ko­mis, dil­de ir pjūk­le­liu.

Bet ne­sup­ran­tu žmo­nių, ku­rie gi­ria­si, ap­len­kę sa­vo mo­ky­to­jus. Aš nie­ka­da neap­lenk­siu sa­vo mo­ky­to­jo. Kū­ry­ba ne­ga­li virs­ti var­žy­bo­mis. Ga­li lenk­ty­niau­ti ne­bent pa­ts su sa­vi­mi. Kai su­ku­ri ge­rą dar­bą, ga­li pa­klaus­ti sa­vęs – gal ga­lė­tum su­kur­ti dar ge­res­nį.“

Jis taip pat jau yra iš­mo­kęs ne vie­ną ju­ve­ly­rą. Ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu ga­li sau leis­ti ne­mo­ky­ti.

„Ne­no­riu, – pa­pras­tai aiš­ki­na me­ni­nin­kas. – Mo­ki­nys atei­na su sa­vo is­to­ri­ja ir sa­vo emo­ci­jo­mis. Tu­ri jį priim­ti to­kį, koks yra. Tai iš­var­gi­na. Sa­vo ama­to pa­slap­tis ga­liu per­duo­ti tik to­kiam žmo­gui, ku­riam jau­čiu sim­pa­ti­ją, kai su­tam­pa nuo­mo­nės.“

Šiuo me­tu Vai­das sa­vo ama­to pa­slap­tis per­duo­da žen­tui. Dar­buo­ja­si tri­se. Žmo­na Ra­sa, prieš ke­le­rius me­tus išė­ju­si iš dar­bo, rū­pi­na­si or­ga­ni­za­ci­niais rei­ka­lais.

Kla­si­ka kū­ry­bo­je ir gy­ven­se­no­je

„Man pa­tin­ka dar­bai, ku­rie ne­pa­si­duo­da ma­si­nei ga­my­bai, – at­vi­rai kal­ba Vai­das. – Ma­si­nė­je ga­my­bo­je rei­kia lip­ti per ki­tų gal­vas. Man ne­pa­tin­ka lo­gi­ka: pa­smau­gei ki­tą, pa­ts užė­mei jo vie­tą. Kū­ry­bo­je ne­rei­kia kon­ku­ren­ci­jos. Nes ko rei­kia tau, daž­niau­siai ne­rei­kia nie­kam ki­tam. Be­lie­ka tik nuei­ti ir pa­siim­ti, kas tau skir­ta.“

Kū­rė­jas sa­ko ne­ga­lė­tų pri­tap­ti prie jau­nų, vers­lą mo­kan­čių da­ry­ti ir gar­siai rėk­ti, kad kuo grei­čiau tap­tų žy­mūs, šian­die­nos ju­ve­ly­rų.

Gal­būt to­dėl Vai­das ir pa­si­rin­ko sun­kią, bet uni­ka­lią ju­ve­ly­ri­kos tech­ni­ką. Tie­siog rei­kė­jo at­si­skir­ti nuo ki­tų, kad ei­tum vie­nin­te­liu sa­vo ke­liu. Išs­kir­ti­nu­mas pa­de­da su­ras­ti ir klien­tą.

Ju­ve­ly­ras ne­nei­gia ir pa­pras­tes­nių sa­vo ama­to dar­bų. Su­ku­ria ves­tu­vi­nius žie­dus. Su­re­mon­tuo­ja su­lū­žu­sius pa­puo­ša­lus. Ne­ži­no ir ne­si­do­mi, kas da­bar ma­din­ga. Jam pa­tin­ka kla­si­ka – tai, kas sko­nin­ga ir gra­žu.

Ta­čiau jau ne­be­no­ri įky­rių, ne­pa­si­ti­kin­čių, jį že­mi­nan­čių klien­tų. Tie­siog ne­no­ri bend­rau­ti su blo­gą ener­gi­ją jo dirb­tu­vė­se pa­lie­kan­čiais žmo­nė­mis. Ir ga­li sau leis­ti su jais ne­bend­rau­ti.

Ta­čiau džiau­gia­si, kad tu­ri la­bai daug pro­tin­gų, jo dar­bą įver­ti­nan­čių ir su­pran­tan­čių klien­tų. Ir ne­svar­bu, pi­gius ar bran­gius ga­mi­nius jie už­si­sa­ko. Ne­ma­žą da­lį klien­tų su­da­ro emig­ran­tai.

Ne­re­tai per te­le­vi­zi­ją pa­sa­ko­jan­čios sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas ar de­monst­ruo­jan­čios kad­rus iš sa­vo ves­tu­vių Lie­tu­vos įžy­my­bės mi­ni kel­miš­kio ju­ve­ly­ro Vai­do Sap­ra­go­no pa­var­dę. Nes bū­tent jis su­ku­ria ves­tu­vių žie­dus ir pa­puo­ša­lus. Ne­se­niai te­le­vi­zi­jos lai­do­je apie tai kal­bė­jo ir ba­le­to žvaigž­dė Ne­ri­jus Juš­ka.

Vai­das ne­no­ri mi­nė­ti sa­vo klien­tų pa­var­džių. „Ne­no­riu šil­dy­tis sve­ti­mos sėk­mės spin­du­liuo­se. Be to, žmo­nės ga­li ir ne­no­rė­ti, kad gar­sin­čiau jų pa­var­des“, – pa­pras­tai paaiš­ki­na ju­ve­ly­ras.

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­miš­kis ju­ve­ly­ras Vai­das Sap­ra­go­nas tik per­nai gruo­dį su­si­kū­rė „feis­bu­ką“. Iki tol be­veik ne­si­rek­la­ma­vo, ta­čiau klien­tų ne­trū­ko.

Įžy­my­bės Vai­dą Sap­ra­go­ną su­si­ran­da per drau­gus ir pa­žįs­ta­mus, nes gar­sas apie uni­ka­lius jo dar­bus sklin­da grei­tai.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Pa­ga­min­ti pa­puo­ša­lą – il­gas ir daug kruopš­tu­mo rei­ka­lau­jan­tis pro­ce­sas.

Uni­ka­lūs kel­miš­kio ju­ve­ly­ro Vai­do Sap­ra­go­no kū­ri­niai su­ža­vi įžy­my­bes. (klfo ju­ve­ly­ras ku­ri­niai, kuriniai1, kuriniai2, kuriniai3, kuriniai4, kuriniai5)