Naujausios
Juodosios pirkimų technologijos
Mielosios mano, anądien draugių būrelyje išplėtojome temą apie juodąsias pirkinių technologijas. Viskas prasidėjo nuo to, kad aš norėjau draugėms parodyti savo naujus batus ir ištraukiau juos iš spintos, kur buvau pakasusi po drabužiais, nes nuslėpiau pirkinį nuo saviškio, nes visada taip darau.
Paaiškėjo, kad tiesą apie pirkinius vienaip ar kitaip slepia absoliuti dauguma Lietuvos moterų, tai yra koks milijonas.
Prisipažinsiu, aš tai darau intuityviai ir nesusimąstydama. Ką benusiperku: ar batus, ar suknelę — iš karto kišu į spintą ir ištraukiu tik po kurio laiko. O kai maniškis pastebi naują daiktą ir paklausia: „O, Ievute, nauji batai?“, aš visiškai ramia sąžine pasakau, kad “ai, čia seniai jau kažkada pirkau, tik gal nematei“.
Ir man gerai — nereikia jaustis nepatogiai, kad krizės akivaizdoje taip išlaidauju, ir jam širdies nedrasko: seniai tai seniai. Taip, mielosios, įsigudrinau, kad maniškis praktiškai nemato manęs ką nors nauja perkant nie-ka-da. Ir negali man nič-nie-ko šiuo klausimu prikišti.
Kita mano draugė prisipažino niekada niekada nesakanti tikrosios pirkinio kainos. Jei mokėjo už batukus 399 litų, tai sakys, kad 130, jei palaidinukę pirko už 100, tai atseit — už 39. Žodžiu, jos pasąmonė, pranešdama vyrui apie pirkinį, visada automatiškai padaro 60-70 procentų nuolaidą. Net jei nusiperka dėvėtų drabužių parduotuvėje dalyką už septynis litus, sakys, kad už du su puse.
Ši technologija, paaiškėjo, yra labai plačiai paplitusi ir turi įvairių variacijų.
Štai mano draugės mama visą gyvenimą darydavo taip. Kai tik suplanuodavo kokį super pirkinį, kaipmat sukurdavo ištisą dramaturgijos šedevrą. Pavyzdžiui, užsinorėjo baltų kailių ant sofos. Saviškiui, žinoma, apie tai nė žodžio, nes žino, kad pasipriešinimas bus lygus tiek arklio jėgų, kiek kailiai kainuoja. Todėl nusipirkusi kailius iš savo pensijos slepia iki gimtadienio, tada nutempia pas savo dukrą, na o ta jau atseit ateina su dovanom. „Ach kokie nuostabūs kailiai, iš kur žinojai, kad tokių norėjau?“, “Džiaugiuosi, kad įtikom, mama...“ ir panašiai. Taip mamytė įsigijo kailius, paveikslų reprodukcijas su auksiniais rėmais, supamą krėslą ir t.t.. O štai naują nuostabų naujų užuolaidų komplektą ji įkišo savo kaimynei, o ši atseit atiduotų jai kaip savo senas užuolaidas, nes keitė į naujas. “Ach, tik pažiūrėk, kai čia tinka“. “Nu aš ir galvoju, kam tokias gražias atsiduoti, išmesti gaila, tai tik jums“, — kaimynė irgi vaidina savo rolę.
Ir taip visą gyvenimą. Nes mamytė labai anksti suprato, kad vyrai yra tokios būtybės, kurios priešinasi bet kokiems pokyčiams. „Komoda!? Ką!!? Tu visai išprotėjai!!!? Kam mums reikalinga komoda!!!!?“, ir pan.
Tą patį patvirtino ir mano bendradarbė, kuri aistringai užsinorėjo raudono minkšto kampo vietoj mėlynojo komplekto. Aišku, vyro reakcija buvo klasikinė: „Ką, raudoną kampą!? Kokia nesąmonė!? Kam to reikia!? Juk mėlynas dar visai geras!“ — strykt nuo sofos ir pro duris. Na, strykt tai strykt. Draugė užkasė savo troškimą giliai širdyje ir vaikščiojo nelaiminga keletą dienų. O į trečia dieną josios vyriškis ir sako: “Klausyk, tai ar perkam tą kampą?“ Ji pasakiusi, kad nuotaika sugadinta ir kad iš viso nieko ji nebenori.
Kitą dieną jis skambina jai į darbą: „Klausyk, gal tu bent paskambink, paprašyk, kad paliktų, kol nenupirko“. Draugė nieko. O trečią dieną jis ne juokais pasiuto: “Tai perkam ar ne, per tave dar jį nupirks!“ Vakare nuvažiavo, sumokėjo, parvežė, surinko ir dabar labai džiaugiasi — išsitiesia ir spaudo pultelį.
Tai kas čia yra? Ar tie mūsų vyrai tokie vargšai, ar tokie šykštuoliai ar taip mūsų nemyli? Tada prabilo dar viena draugė ir pasakė, kad esame pačios kaltos. Ji, pasirodo, veikia priešingai, negu mes — visada pasako saviškiui didesnę kainą, negu mokėjusi. Viena, tegul žino, kiek į ją sukišta, jei kartais norės pamesti. O antra, jis visą laiką žavisi ja kaip talentinga vadybininke: „Ir kaip tu taip sugebi? Tiek daug išleidi, bet vis turi ir turi tų pinigų?“
Šiaip ar taip mielosios, pirkinių technologijų yra įvairių, tačiau visos jos nėra sąžiningos vyrų atžvilgiu. Ir nieko čia nėra keista. Moteris visada turi turėti paslaptį.
P.S. Mielosios, nepatikėsit, vakar vakare saviškį užklupau paslapčia slenkantį į miegamąjį ir kišantį maišelį į spintą. Nudaviau nieko nematanti, o paskui pašniukštinėjau. Ir ką jūs manote? Hugobosas! Ir tai krizės sąlygomis? Su nuolaida, bet vistiek. Kai aš praktiškai nič-nie-ko sau neleidžiu... Nu ką, turiu vyrą su paslaptimi...Ir kozirį savo rankose... Dabar be sąžinės graužimo galiu nusipirkti, ką tik noriu...Cha...
Ieva, juodųjų technologijų meistrė