Naujausios
Jie niekada nesubręsta
Mielosios, jeigu jūs gyvenate su brandžiu vyru, tai jums pasisekė, ir toliau nebeskaitykite. Ir iš viso, tada galite nebeskaityti ne tik mano pasamprotavimų, bet apskritai nieko. Tiesiog gyvenkite ir džiaukitės, taip sakant, brandaus ąžuolo pavėsyje.
Tik įtariu, kad tokių laimingųjų mūsų šimtmetyje daug neatsiras. O gal, dabar mąstau, jie apskritai niekada nesubręsta, ir visada kiekviename vyre slypi trumpakelnis vaikigalis su baltom kojinytėm iki kelių, mojuojantis vaikišku kardeliu, tik nesupraskite manęs teisingai, ir mėtantis žaislus iš smėlio dėžės.
Žodžiu, jau kiek metų stebiu saviškį, bandydama jame įžvelgti nors šiokios tokios brandos požymių. Atvirai prisipažinsiu, kad mano didžiulių pastangų dėka šiokio tokio brandumo pasiekta. Tačiau kai vakar, kaip ir pirmąją mūsų santuokos savaitę, maniškis atidarė grietinės indelį ir pareiškė, kad „ir vėl pardavėjos grietinę išvogė“, man dievaž nusviro rankos. Ankstyvoje jaunystėje, pamenu, dėl tokių pareiškimų labai nervindavausi, ir kartais pykdavomės iki ašarų, kai jis man įrodinėdavo, kaip tos pardavėjos tą grietinę po šaukštuką kabina ir joms šis tas susitaupo. O dabar tik numojau ranka į tokį nebrandumą.
Pamenu, kai kažkada pasiguodžiau draugei, pasipasakodama apie vaikišką „išvogtos grietinės“ diagnozę, ji mane nuramino, kad čia dar nieko. Mat jos diedas kartą perskaitęs ant degtukų dėžutės etiketės, kiek yra degtukų, sumanė visus perskaičiuoti ir rado bene 15 degtukų trūkumą. Na, rado, sakyčiau, tai rado. Bet, papasakojo draugė, jos vyriškis kad supyko, kad trenkė tuos degtukus, treptelėjo koja ir pareiškė, kad va iš tokių degtukų paskui žmonės namus pasistato. Nu ar ne vaikiška taip galvoti?
Apskritai, man labai nebrandžiai atrodo vyrų mėtymasis žaislais. Štai viena mano draugė neseniai guodėsi, kad jos vyras, kai tik supyksta, būtinai ant žemės numeta kokį nors jai priklausantį daiktą. Ir, kas keisčiausia, tokį įprotį genetiškai paveldėjo jos sūnus (apie tai jai pasiskundusi martelė). Na, ar ne smėlio dėžė, mielosios?
Maniškis, ačiū Dievui, mano daiktų nemėto, pabandytų... Bet štai vakar, supykęs ant kažkokios bendrabarbės, vietoj to, kad brandžiai atsisveikintų ir padėtų ragelį, kad svies telefoną ant sofos, kaukdamas, kad „šimtas metų jam ta Pipirauskienė“...
Patylėjuau ir paklausiau: „ O tai aš tau kiek metų?“
„Tu — pem“( atseit, penkiasdešimt), — burbtelėjo. Tai supratau, kad už ponią Pipirauskienę esu dvigubai svarbesnė. Na, ar ne vaikiška?
Iš pradžių, prisipažinsiu, galvojau, kad aš viena gyvenu su tokiu nebrendyla, tačiau atidžiau pasižvalgiusi į vyriškius, kuriuos neva gerbiau ir neva žavėjausi, pastebėjau, kad kiekviename jų slypi tas nebrandus trumpakelnis.
Štai mano draugės vyras, kurį laikiau išlaikyta ir pakankamai brandžia asmenybe ir saviškiui rodžiau kaip pavyzdį, per savo penkiasdešimtmetį pasidarė sau dovaną — kaip koks paauglys įsivėrė į ausį auskarą. „Tai gerai dar, kad ne tatuiruotę intymioje vietoje išsigraviravo“, — bandžiau paguosti draugę. Bet ši į mane dėbtelėjo ir pasakė vieną žodį: “Užtrauktukas“. Tada išsproginau akis aš ir pasakiau, kad nenoriu net žinoti, kurioje tiksliai vietoje.
Maniškis tai būtų išsitatuiravęs pardavėją, vagiančią grietinę iš indelio, pagalvojau..
Bet man palengvėjo. Tai vadinasi, iš jų nereikia tikėtis jokios brandos. Nes, kaip pagaliau subręs, ateis laikas vaikėti. Vadinasi, su jais reikia tik reprodukuotis ir juos eksploatuoti. Ir jokių iliuzijų apie brandžią draugystę ar brandžią senatvę..
Ieva, brandi asmenybė
