Naujausios
Gyvenimas dvare (3)
Jakiškių dvaras alsuoja autentikos ir meno dvasia
Jakiškių dvaras (Joniškio rajonas) lankytojus ir ekspertus žavi gausiai išlikusiomis autentiško interjero detalėmis, puošniomis, „karūnuotomis“ krosnimis, lubų rozetėmis bei...uoliai “šeimininkaujančiomis“ kiaunėmis. Kelerius metus šiame šeimininkės Meilės Zaleckienės pastangomis pradėtame restauruoti pastate vyksta džiazo muzikos, dainuojamosios poezijos vakarai, dailininkų plenerai, jubiliejai, klasių susitikimai.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Rūmai, ledainė ir... lavoninė
Už kelių kilometrų nuo Joniškio iš pagrindinio kelio pasukus į Vilkiaušio mišką ir jį pravažiavus pro medžius atsiveria prieš 111 metų Jono Koškolio statyto dvaro pagrindinis pastatas, šviečiantis nauju čerpių stogu, juosiamas skalda nubertų takelių. Prie dvaro glaudžiasi belangė ledainė ir tarybiniais metais suręsta lavoninė.
— Dvarų ir pilių asociacijos, kuriai priklausau, nariai juokiasi, kad jie visko turi, bet lavoninės — ne. Kadaise dvare buvo įsikūręs vaikų darželis, veikė senelių namai. Mirusius senolius šarvodavo ledainėje, tačiau nebuvo kur kūno laikyti iki parengimo šarvojimui. Taip tarybiniais metais atsirado mažas, neišvaizdus namukas, kurį ateity ketinu nugriauti ir ant pamatų pastatyti kažką mielesnio širdžiai bei naudingo, — atvirai pasakoja dvaro savininkė joniškietė odontologijos kabineto administratorė Meilė Zaleckienė.
Dvare išlikę daug autentikos
Į dvaro rūmus veda betoniniai laiptai, atsiveria aukštos šimtametės durys ir patenki į nelauktą, netikėtą erdvę, kurioje ant nubirusio tinko lopais žvelgiančių sienų kabo nuotraukos iš pravažiavusios ir trumpam stabtelėjusios vestuvių palydos fotoseanso akimirkų, vaizdai iš koncertų, įvairių švenčių, ryškiomis spalvomis prabyla šių metų vasarą vykusio Lietuvos ir Latvijos dailininkų plenero gyvybe pulsuojantys paveikslai: Andriaus Znojevo fortepionu virtę dvaro rūmai, Dalios Sutkuvienės saulėgrąžos ir mergaitė, prisėdusi pievoje.
Meilė veda koridoriumi, atverdama dekoruotas senovines sienines spintas, siūlo pakelti akis į šviestuvo rozetę,— kelios tokios iškeliavo pas restauratorius, — ranka glosto pačios lakuotų laiptų į antrą aukštą turėklus, pradėjus skusti senus dažus atidengtas krosnių karūnas. Jų ornamentika kiekviename kambaryje skirtinga.
— Lankytojus, ypač menininkus, žavi autentika. Tebėra senieji langai, langinės, durys, krosnys, grindys. Nuo pastatymo beveik nekeista vidinė erdvė, neišgriautos sienos. Iš viso pagal senuosius dokumentus dvare turime 17 įvairaus dydžio kambarių, salių, — aiškina dvaro šeimininkė.
Pirmiausia šeimininkai perdengė stogą
Per ketverius metus, kai dvarą perėmė į savo rankas, Meilė Zaleckienė į jį sudėjo ne tik visus pinigus, bet ir savo atostogas, svajones, viltis. Vos nusipirkusi pirmiausia perdengė senu šiferiu klotą stogą.
— Dvarų ir pilių asociacija surengė trijų dienų ekskursiją į Latviją. Ten mes viską apžiūrėjome, miegojome dvaruose. Likau sužavėta iš tolo šviečiančiais stogais ir suvokiau, jog be naujos „kepurės“ pastatas toliau irs. Jau kai kur buvo regimos skylės, vanduo būtų sparčiai atlikęs tolesnį darbą, ardydamas lubas, sienas, plaudamas pamatus. Todėl tais pačiais 2005 metais, kai Jakiškių dvarą nusipirkau, čerpėmis pakeičiau šiferį. Taip pat perdengėme prie rūmų beveik prisiglaudusios ledainės stogą, kuris buvo dar prasčiau išsilaikęs nei pagrindinio pastato, — pasakoja joniškietė. — Paskui įsivedėme elektrą, viską valėme, tvarkėme. Iki mūsų dvaras buvo virtęs grūdų sandėliu. Palėpėse karaliavo balandžiai. Gal 15 centimetrų išmatų sluoksnį krovėme į maišus ir gabenome lauk. Reikėjo imtis ir aplinkos: pjauti nereikalingus medžius, kirsti ir rauti krūmokšnius, kurie uždengė vaizdą. Tuo metu Savivaldybėje dirbusi paveldosaugininkė Giedrė Rakštienė liepė: rauk viską lauk, rūmai turi būti matomi. Padariau klaidų; gailėjau senų didelių tuopų, neišpjoviau. Pasėjome žolę — ji ne tik šalia, bet ir gerokai aplink medžius, nedygo. Sodinome gyvatvorę, dalis medelių nudžiūvo.
Šeimininkai lygino teritoriją, iš vienos pastato pusės žemes kasė ir vežė bei pylė kitame kiemo gale. Per vasaras pjauna žolę, skalda užpylė keletą takų. Meilės vyras Jordanas savo rankomis iš akmenų nuklojo nuogrindą, kad vanduo neplautų pamatų.
Dvaro pirmame aukšte jau įrengti du tualetai ir vonios, pastatytas židinys. Neseniai iš Alytaus dvaro šeimininkai pargabeno pagal specialių užsakymą pagal autentišką pavyzdį pagamintų langų. Juos dar reikia įstiklinti.
Buvo siūlymų dvarą parduoti
— Darbo be galo daug. Bet ir aš, ir dukros Aušrinė, Ieva laimingos, nes turi kur atvažiuoti su draugais, paatostogauti. Kartą buvau sumąsčiusi dvarą parduoti. Matote, kai pirkau, buvo laikas, jog niekam jo nereikėjo. Tačiau po poros metų prasidėjo dvarų pirkimo bumas, pasirodė skelbimai laikraščiuose, kad žmonės perka net visiškus griuvėsius. Būčiau gavusi kelis kartus daugiau pinigų nei pati mokėjau. Juk įsigijau dvarą iš 28-ių šeimininkų, buvusios bendrovės pajininkų, kurie kainą nuleido iki 85 tūkstančių litų. Tačiau dukros neleido parduoti, likau dvarininke, — juokiasi Meilė Zaleckienė. — Bet tokia tikrai nesijaučiu, neturiu mėlyno kraujo nei bajoriškų šaknų, nei didelių pinigų.
Dvaro istorijos ir dvarininkų paieškos
Apie Jakiškių 1898 metais statytą dvarą ir jį valdžiusius dvarininkus Koškolius šeimininkė renka istorinius duomenis, ieško kontaktų su palikuonimis. Kol kas dar negali pasigirti dideliu informacijos bagažu, nes Vilniaus archyve rado žinių tik apie rūmų sodą, augintas kriaušes, vyšnias ar obelaites. Per Joniškio istorijos ir kultūros muziejų pavyko užmegzti ryšius su dvarininkų palikuonimis, tačiau tos Koškolių giminės atšakos, su kuria susisiekta, palikuonys, jau spėję apsilankyti Jakiškiuose, neturi vertingų dokumentų. Su kitais Koškoliais, gyvenančiais Vokietijoje, ryšiai dar pradinėje stadijoje, tačiau šeimininkė tikisi suradusi tikrus dvaro istorijos saugotojus.
— Kol kas žinau, kad paskutinė dvare gyveno Mėta Koškolytė. Pagal vienos tarnų palikuonės pasakojimą, dvarininkaitė buvusi akušerė, priimdavusi gimdymus. Ji labai mylėjo vaikus. Savų neturėjo, nebuvo ištekėjusi, bet kitiems užtat pinigų padalindavo. Būriai jos karietą apstodavę. Neilgai dvarininkaitė gyveno. Užėjus II Pasauliniam karui išbėgo į Vokietiją, o atėję vokiečiai, sako, išsivežė baldus, veidrodžius, visą kilnojamąjį turtą, — pasakoja dvaro savininkė.
Šeimininkė džiaugiasi kultūriniu gyvenimu
Šiemet Meilė Zaleckienė ypač laiminga galėjusi priimti į dvarą dailininkų plenero dalyvius. Praėjusiais metais rugsėjį čia koncertavo Neda Malūnavičiūtė. Mat džiazo vakaras, kuris paprastai vykdavo vienoje Joniškio sinagogų, dėl remonto turėjo persikelti į patogesnę vietą. Dar anksčiau dvare prasidėjo Helovyno šventės, kurios tapo panašiomis į karnavalus. Dvaro savininkės brolis medikas Gytis Skirmantas, pats grojantis gitara ir pianinu, pakviečia į medikų ir bičiulių koncertus. Dvare jau vyko keli jubiliejai, klasių susitikimai. Jakiškių dvarą pamėgo gabūs Joniškio jaunimo atstovai, kurie čia neseniai surengė talką, o po to — savo pasirodymų vakarą. Priimti svečius šeimininkei padeda geri kaimynai, kurie tai lašinių paltį, tai daržovių pasiūlo. Jie ir sargus atstoja. Jei pamato aplink sukinėjantis įtartinus asmenis, tuojau praneša.
— Džiaugiuosi kultūriniu gyvenimu, kuris virte verda. Menininkams labai patiko nerestauruotos patalpos. Štai, dailininkai kaunietis Romualdas Čarna ir Inga Brukle iš Latvijos, pamatę didžiulį iškritusio tinko lopą lubose, sumąstė ta tema paveikslą ir tekstilės darbą sukurti. Ši aplinka žmones įkvepia kūrybai. Nesvarbu, kad daug darbo reikia įdėti, jog bent kiek susitvarkytum, nesvarbu, kad po poros dienų ant baldų nusėda storas sluoksnis dulkių, kurio nespėju valyti. Nesvarbu ir tūkstančiai musių, kurios šiemet be proto užplūdo dvarą. Papurškusi nuodais kitą dieną rasdavau ant grindų musių kilimus. Bet vietiniai gyventojai sako, kad ir į namus šiemet jos pulkais lindo, — pasakoja M. Zaleckienė.
Paskutiniu metu dvaro šeimininkė kovojo su kurmiais, kurie iškniso gėles. O prieš kurį laiką bandė grumtis su kiaunėmis. Tačiau kova buvo nelygi. O vienas darbininkas, tvarkęs stogą, paprotino: kiaunės čia gyvena 50 metų, negi manai, kad gali jas išvaryti? Be to, jos gaudo žiurkes. Todėl dvare, kuris buvo tapęs grūdų sandėliu, pastarųjų greitai neliko.
Autorės nuotr.
DVARAS: Į Jakiškių dvarą per vasarą beveik kasdien atvyksta pravažiuojantys keliautojai.
ĮĖJIMAS: Atvykėlis pirmiausia atsiduria prie šio įėjimo.
DVARININKAITĖS: Ina (kitur minima — Rūta) ir Mėta Koškolytės buvo paskutinės dvarininkų palikuonės, gyvenusios Jakiškiuose.
LANGAS: Dvaro šeimininkės Meilės Zaleckienės rankose — vieno iš dešimties naujų pagamintų langų rėmai.
ĮKVĖPIMAS: Šios „meniškai“ ištrupėjusios lubos tapo įkvėpimo šaltiniu dailininkų naujiems darbams.
LAIPTAI: Laiptus į antrą aukštą lakavo pati šeimininkė.
INSTRUMENTAS: Šis instrumentas dvare atsidūrė Meilės Zaleckienės brolio Gyčio rūpesčiu.
GALERIJA: Dalį dvaro rūmų sienų puošia renginių nuotraukos.
KROSNYS: Dvare beveik kiekviename kambaryje stūkso išlikusios senovinės krosnys, puoštos „karūnomis“.
LEDAINĖ: Šalia dvaro rūmų išlikusi ledainė.
TAKAS: Pro rūmų pastatą veda skalda barstyti takai.
DOVANA: Šią skulptūrą kaip dovaną šeimininkams prie dvaro paliko plenere dalyvavę dailininkai.