Naujausios
Istorijos apie apie požeminius kelius
Pakruojo, Rozalimo, Linkuvos, Žeimelio apylinkėse gyvuoja pasakojimai apie slaptus tunelius, vedančius iš vietos dvarų, bažnyčių. Pasak specialistų, jie nepatvirtinti tyrimais ir lieka tik žmonių fantazijos vaisiais.
Tačiau neseniai visuomenei atidengta dalis Kybartų požemių, esą einančių po visu miesteliu iki pat Černiachovskio, vėl kaitina vaizduotę. O gal istorijos tikros?
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Požemiai vilioja vaikus ir jaunimą
Iš Pakruojo kilęs jaunas vyras pasakojo, kaip vaikystėje, prieš keliolika metų, viešėdamas pas senelius Linkuvoje, su bendraamžiais kartą buvo slapta įsmukę į miesto bažnyčios požemius. Berniukai, pasišviesdami žibintuvėliais, kurį laiką klaidžiojo po raudonomis plytomis išmūrytas patalpas, ieškodami slaptojo tunelio. Nes kad toks tunelis iš bažnyčios ir buvusio karmelitų vienuolyno buvo nutiestas, jaunieji linkuviečiai neabejojo — ne kartą buvo nusiklausę pasakojimus apie jį. Tunelio vaikai nerado, visur kur ėjo, atsidurdavo į sienas, vietomis išvirtusias ir susimaišiusias su žemėmis. Kastis pro jas nuotykių ieškotojai pabūgo — o jei virs dar labiau ir juos palaidos? O gal čia specialiai užverstas ir yra tas slaptasis tunelis? Išbaidė iš požemių berniukus ir baimė būti užkluptiems, susilaukti bausmės už tai, kad landžioja, kur vaikams draudžiama.
Redakcijos pašnekovas prisiminė, jog su kitais berniukais vis planuodavę apsirūpinti kastuvais, geresniais žibintuvėliais, virvėmis ir grįžti į požemius dar kartą — tikrai atrasti paslėptąjį tunelį. Tačiau metai bėgo, berniukai suaugo į vyrus, ir svajonė atrasti požemių taką taip ir liko svajone.
Prieš keletą metų grupė jaunų pakruojiečių buvo suintriguota idėjos, jog iš Pakruojo dvaro rūmų į kitą Kruojos pusę galėjo vesti slaptas takas. Jaunuolius skatino įvairiuose šaltiniuose rastos užuominos, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą dingusios baronų Ropp-ų ginklų bei kitų vertybių kolekcijos iki šiol nerastos. Tad jos gali būti dešimtmečius slepiamos tame pačiame hipotetiniame tunelyje.
Entuziastai išvaikščiojo Kruojos pakrantę šalia dvaro, akivaizdžiai įsitikindami, jog bent jau iki upės tokį tunelį iškasti būtų įmanoma. Nes dvaro rūmai lieka aukščiau ant kalnelio, o Kruojos link vietovė žemėja. Tačiau jokių akivaizdžių požymių, jog tunelis išties galėjo egzistuoti, ieškotojai nerado.
Senbuviai pasakoja apie slaptus kelius
Pakruojo kultūros paveldo tarnybos paminklotyrininkė Valentina Alekseriūnaitė „Šiaulių kraštui“ sakė girdėjusi pasakojimus, jog Žeimelio miestelį ir Lauksodžio (kaimo už kelių kilometrų nuo Žeimelio) bažnyčią jungia slaptas požeminis kelias. Šiuo keliu į bažnyčią prieš šimtus metų važiuodavusi kunigaikštienė Kotryna Mykolienė Žeimienė — miestelio įkūrėja, jo bei Linkuvos bažnyčių fundatorė. V. Alekseriūnaitė neatmetė, jog su kunigaikštienės vardu gali būti susiję ir legendos apie slaptą tunelį iš Linkuvos bažnyčios bei vienuolyno. Specialistė girdėjo pasakojimus, kad pastarasis tunelis veda į Kalpokus, šalia Linkuvos esantį kaimą.
Analogiška legenda gyvuoja ir Rozalimo apylinkėse — pasak jos, Padubysyje dvarą turėję ponai Drabišiai į miestelio bažnyčią važiuodavę būtent požeminiu taku, prasidedančiu didžiuliuose dvaro rūsiuose. 1865— aisiais dvaras sudegė ir daugiau atstatytas nebuvo.
Kultūros paveldo tarnyboje saugomas prieš keliolika metų užrašytas ilgaamžio padubysiečio Stasio Gliebaus pasakojimas apie tai. 1919 metais gimęs senolis paveldosaugininkams pasakojo vaikystėje ne kartą landžiodavęs po didžiulius buvusio dvaro rūsius, tačiau taip ir nesuradęs, kur jie baigiasi, kiek toli veda.
Tarybiniais metais buvusio dvaro vietoje pastatytas namas.
V. Alekseriūnaitė sakė, jog visos legendos apie kilometrus besitęsiančius slaptus tunelius ar požeminius kelius tėra tik pasakojimai, nepatvirtinti tyrinėjimais.
Slaptieji tuneliai — žmonių fantazijos
Buvęs ilgametis Pakruojo dvaro prižiūrėtojas Henrikas Stankevičius atmeta prielaidas, jog baronai Ropp— ai galėjo nutiesti slaptą tunelį, paslėpti ypač vertingą kolekciją. Šios giminės istoriją ponas Henrikas žino iš pirmųjų lūpų, nes dešimtmečius bendrauja su užsienio valstybėse gyvenančiais dabartiniais Ropp— ais.
„Visi Ropp— ai buvo labai racionalūs žmonės, talentingi verslininkai ir ūkininkai. Jų turtų pagrindas ir buvo daugiašakis, sumaniai valdomas ūkis. Baronai žinojo, kur investuoti pinigus. Aišku, ponai, kaip ir daugelis to meto kilmingųjų, galėjo turėti vieną kitą senovinę muškietą ar pistoletą —–rūmų sienoms papuošti. Bet apie labai vertingą ginklų kolekciją girdėti neteko. Senieji baronai investavo į paveikslus, kurių daugelis šiuo metu yra muziejuose“, — sakė H. Stankevičius.
Pakruojo dvaro rūmų apačioje buvo įrengti dideli pusrūsiai, kuriuose įkurdinta virtuvė ir kitos ūkinės patalpos. Prie virtuvės glaudėsi ir dvare išlaikomi našlaičiais likę apylinkių valstiečių vaikai — gaudavo maisto, drabužių bei miegodavo ant didžiulių pečių. Viena iš tokių buvusių dvaro augintinių ponui Henrikui pasakojusi apie gyvenimą prie rūmų, tačiau neužsiminusi apie jokius tunelius.
Legendas apie požeminius tunelius, vedančius iš rūmų, H. Stankevičius kildina iš dar senesnės praeities, viduramžių pilių. O vėliau žmonių vaizduotė požemius iš pilių epochos priskyrė rūmams.
„Lietuvoje iš viso vargiai yra galimybių įrengti didelius tunelius, požeminius kelius. Juk gyvename gana drėgname lygumų krašte. Užtenka pamėginti skaičiuoti, kaip reikėtų nusausinti tuneliui numatytą sklypą, kaip išgrįsti patį tunelį, kad jis neužvirstų“, — sakė H. Stankevičius.
SLAPTUMAS: Linkuviai pasakoja, jog iš miesto bažnyčios bei buvusio vienuolyno nutiestas tunelis į gretimą kaimą.
PASAKOJIMAI: Paminklotyrininkė Valentina Alekseriūnaitė ne kartą klausėsi žmonių pasakojimų apie tunelius ir požeminius kelius.
RŪSIAI: Metalinių grotų saugomi skliautuoti senoviniai rūsiai audrino vaikų vaizduotę.
DVARAS: Pakruojo dvaras turėjo pusrūsius, kuriuose buvo ūkinės patalpos.
VERSIJA: Požeminio tunelio ieškoję pakruojiečiai kėlė versiją, kad jis galėjo būti nutiestas link Kruojos, pasinaudojus žemėjančiu šlaitu.
Autorės nuotr.