Naujausios
Išsaugota praeitis
Šiauliečiai skulptoriai Kazys ir Birutė Kasperavičiai židinį apstatė lyg altorių. Į juos kasdien liūdnais žvilgsniais žvelgia mediniai šventieji. Ne pačių drožti — išgelbėti nuo sunaikinimo.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Ant židinio sutaria Mykolas Archangelas, rūpintojėlis, chimera, Juozapas, drožtas 1840, du šventieji Rokai. Virš jų kabo retas, pagoniškais simboliais iš metalo kaldintas kryžius.
Skirtingose kambario kampuose stovi Jėzus, prislėgtas kryžiaus, Sopulingoji Marija, su prie kojų susirangiusiu žalčiu, Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų, Jonas Nepomukas.
Šie šventieji kelią į Kasperavičių namus surado gūdžiais tarybiniais laikais, kai abu skulptoriai su studentais leisdavosi į ekspedicijas po įvairius Lietuvos kampelius. Visus šventuosius Kasperavičiai rado pasmerktus būti sulaužytais ar sudegintais.
„Tai prie medžio būdavo vos besilaikantys, tai numesti. Kristų su kryžiumi radau už Gruzdžių, stovėjo ant apgriuvusio mūrinio koplytstulpio. Sprendžiant iš to, kad apie koplytstulpį buvo kalnai butelių ir šukių, galima numatyti, jog jis buvo tapęs taikiniu. Pagailo ir paėmiau. O kelių skulptūrių nepasiėmiau. Važiuoju po kiek laiko — sulaužytos, suniokotos“, — K. Kasperavičius sako, jog kartais sąžinė grauždavo, bet tie dabar tebestovi.
Skulptoriai sako, jog senovėje drožtų šventųjų skulptūrų yra praktiškai pas kiekvieną vyresnsės kartos dailininką. Jie surinko, kas dar nebuvo sunaikinta laiko arba žmonių — komjaunuolių būriai rengdavo akcijas ir viską, kas svetima tarybinei ideologijai, degino. Šventųjų skulptūrų deginimas Lietuvoje buvo iš stabmeldystės atėjusi tradicija, tačiau skyrėsi tikslai — laiko paliestas daiktas ugniai būdavo atiduodamas iš pagarbos, o ne siekiant sunaikinti.
„Tačiau ir gelbstint liaudies meną šventojo nuėmimo momentas būdavo nemalonus — lyg nusikalsti, pasiimdamas ne savo daiktą. Kita vertus žinai, kad kažkas tai sunaikins“, — į pokalbį įsitraukė B. Kasperavičienė.
Skulptoriai prisiminė: senovėje šventuosius ir rūpintojėlius droždavo dažname kieme, nes skulptūra Lietuvoje būdavo visaliaudinis menas. Tinkamiausias medis būdavo liepa, nes ji minkšta drožti, bet patavari, jei neskriaudi. Drožimo įrankiai koks įstrižas peilis, kirvis, dar pjūklelis.
Prie sodybų buvo būdavo garbės reikalas pastatyti koplytėlę, koplytstulpį, kryžių. O kraštotyrininkas Jonas Tamulis prisiminė: pagal kryžių praeivis spręsdavo, ar į sodybą galima užsukti nakvynės prašyti — jei kryžius yra, gausi vakarienę ir nakvynę; jei kryžaius nebūdavo, soybą aplenkdavo.
NEPOMUKAS: Jonas Nepomukas laikytas tiltų globėju, jis parvežtas iš Krekenavos.
GELBĖTOJAI: Kazys ir Birutė Kasperavičiai tarybiniais metais nuo sunaikinimo išgelbėtas ir nuniokotas šventųjų skulptūras nebijojo parsivežti į savo namus: „O ką — laikome namuose ir viskas“.
MARIJA: Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi, kaip ir kiti drožiniai palyginti gerai išsilaikė.
JUOZAPAS: 1840 metais drožto Juozapo kirvarpos nesugriaužė.
ROKAS: Šventąjį Roką skulptorių anūkai papuošė karoliais.
MYKOLAS: Mykolas Archangelas rastas numestas kapinėse, jo rankose nebebuvo ir trimito.
KRYŽIUS: Šio, pagoniškais motyvais puošto metalinio kryžio aprašo skulptorius literatūroje nerado, iš to sprendžia, kad jis kaldintas labai seniai.
Jono TAMULIO nuotr.