Naujausios
Išlaikytinės ir ne
Vieną rytą saviškiui kaliau tiesiai į paširdžius: „Žinai, mielasis, vakar darbe išėjo kalba apie vyrus“. “O, kaip netikėta?“, — pakėlė atseit nustebusius antakius maniškis.
O aš jam ramiu tonu papasakojau, kad viena kolegė kontoroje užsiminė, kad, jei ji netektų darbo arba pati nuspręstų išeiti, ją vyras išlaikytų. Tada kita kolegė pasakė, kad ją vyras irgi išlaikytų. O trečia pridūrė, kad atseit aj, jos vyras seniai jai liepia mesti darbus, nes nori ją išlaikyti, tik ji mat siekianti save realizuoti darbe.
„O aš tylėjau, ir kaip tu manai, kodėl?“, — paklausiau žiūrėdama jam tiesiai į akis.
Mačiau, kaip maniškio akyse šmėkštelėjo kažkoks nepasitenkinimas, tačiau jis atsakė: „Juk pati puikiai žinai, Ieva, kad nuo mūsų vestuvių dienos priaugai kokį trisdešimt kilų ir devyniasdešimt gyvo svorio nelabai kuris vyras ilgai išlaikys. Bet galiu pabandyt“, — grėsmingai artindamasis prie manęs atšovė. “Begėdis, gyvulys ir beširdis, — įsižeidžiau aš ne juokais, — ir kaip tu galėjai taip skaudžiai gelti kaip koks paršas“.
„Paršas negelia, Ievute, jis kramto“, — jusdamas savo kaltę pabandė krimstelėti man į ausį. “Aj“, — suklikau ir patikslinau, kad jis tada yra tikras kraujasiurbys, kaip koks uodas.
Bet maniškis ėmė skaityti paskaitą apie tai, kad gelia ir kraują siurbia uodų patelės, o patinėliai esą gyvena tik tam, kad apvaisintų patelę ir tuoj pat žūtų. Ir kad maitinasi jie tik rasos lašeliai ir nektaru.
„Oj, nejuokink, rasos lašeliais, turbūt 40 laipsnių stiprumo?“, — tęsėsi mūsų dvikova. “Ne, tyru vandenėliu, nes iš gamtos mes esame labai taikūs ir romūs sutvėrimai, tik jūs mus graužiate graužiate, kol užgraužiate ir tada reikia išlenkt ko nors stipresnio“, — pasakė maniškis ir, vaizduodamas visiškai užgraužtą patinėlį, ėmė siekti baro spintelės, kuriame laikome anaiptol ne rasos lašelius.
Bet aš spintelę užstojau krūtine ir priminiau, kad mes, kaip visada, nukrypome nuo temos ir kad esminis klausimas buvo: „Tai jis mane išlaikytų ar neišlaikytų?“
„Praktiškai liuosiai“, — atsakė jis. “Tai aš galiu taip ir pasakyt?“ “Kam, šefui?“. “Ne , draugėms“. “Draugėms gali“. “O šefui?“. “Šefui dar nesakyk...“, — keistai supasavo maniškis ir bandė paaiškinti, — “Supranti, Ievute, išlaikyt aš tave išlaikyčiau, bet nežinau, ar atlaikyčiau...“
Aš nustebau, kaip čia suprast, bet jis man nieko daugiau nebesakė ir užsisklendė savyje.
Tučtuojau susikambinau su keliom draugėm ir susibėgome į mini ekstra pasitarimą. Papasakojau visą mūsų diskusiją ir paklausiau draugių nuomonės, kodėl jis atseit gali mane išlaikyti, bet nenori....
„Oj, pažįstama dainelė, viskas čia aišku...“, — pasakė viena draugė, kuri prieš metus išėjo iš darbo ir dabar laimingai realizuoja save, kaip moteris.
Ji prisipažino, kad ir jos vyras, ir net jos paaugliai vaikai baisiai bijojo, kad namie sėdinti žmonelė-mamytė jausis labai vieniša ir iš neturėjimo ką veikti ims visus reguliuoti, kontroliuoti, skambinėti, kviesti pietų ir vakarienės, rašyti „kur esi?“ turinio žinutes ir taip toliau ir panašiai.
„Nu o tu kaip? Nepasiilgsti, nekontroliuoji?“, — paklausėme mes, išlaikytinės.
„Cha, jeigu man būtų dvidešimt ar trisdešimt, gal aš ir kontroliuočiau, bet dabar aš — asmenybė ir turiu tiek veiklos ir sumanymų, kad tik spėk visus realizuoti“, — pareiškė išlaikytinė.
„Na, na“...— paraginome mes, neišlaikytinės.
Ši ėmė vardyti: štai visus tuos baldus ji išgražinusi dekupažo technika — kelis mėnesius lankiusi kursus, dabar štai pasinėrė į mandalų paišymą (mes aiktelėjome, pamačiusi, kokius talentus savyje slepia išlaikytinė), tada nusivedė į rožių darželį ir supažindino su vijoklinių rožių paslaptimis. Be to, dar ji ėmusi lankyti duonos kepimo pamokas, o dar eilėje laukia puodų žiedimas, Tibeto vienuolių praktikos, tik spėk suktis.
„Na, o kaip su pinigais? Ar labai pasijuto, kad šeima kenčia finansiškai, juk dabar krizė?“ — neiškentusi paklausiau.
Tada draugė pasakė, kad ji net labai prisidedanti prie šeimos gerovės, tik kitokiu būdu. Ji nusivedė į miegamąjį ir parodė virš savo lovos prie lubų priklijuotą 100 litų kupiūrą. Mes susižvalgėme, o draugė maloniai paaiškino, kad ji kas vakarą vizualizuojanti, kaip į šeimą plaukia tokios kupiūros, o kiekvieną dieną pradedanti maldele: „Duonos kasdieninės duok mums...“
Ir vualia, atseit šeimos įplaukos dar didesnės, negu tada, kai ji dirbusi.
Įkvėpta pokalbio bėgte užlėkiau laiptais ir tankiai kvėpuodama pasakiau saviškiui: „Nebijok, nekontroliuosiu“. Jis pakėlė antakius. “Nu, kai tu mane išlaikysi...“, — paaiškinau. “A...O tai ką tu veiksi?“ “Aš realizuosiu save ir vizualizuosiu pinigus“, — sušukau.
„Jėzau, Ieva, tau jau rimtai stogas važiuoja... Na jei taip, mesk tu tą darbą, aišku, kaip nors išgyvensim“, — susirūpino maniškis ir liepė man paimt ką nors nuo nervų.
Nu vistiek, kokie jie yra moliai....
Ieva, beveik išlaikytinė