Iš šiltnamio – į laisvąją rinką

Iš šiltnamio – į laisvąją rinką

Iš šilt­na­mio – į lais­vą­ją rin­ką

Kel­mės ra­jo­no Pak­ra­žan­čio gim­na­zi­jo­je spe­cia­lią­ja pe­da­go­ge ir lo­go­pe­de dir­ban­ti Lo­re­ta Ru­dai­tie­nė ūki­nin­kau­ja sa­vo tė­viš­kė­je Pa­kė­vio kai­me. Lai­ko per šim­tą gal­vi­jų. Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, jog gy­vu­li­nin­kys­tė ku­ria di­džiau­sią pri­de­da­mą­ją ver­tę. Ta­čiau ji žlug­do­ma. Ypač smul­kie­ji ūke­liai, ku­rių šei­mi­nin­kai tu­ri pra­gy­ven­ti iš ke­lių kar­vių duo­da­mo pie­no. O smul­kie­siems mo­ka­ma kaip tik ma­žiau. „Kuo blo­ges­nis smul­kiojo ūki­nin­ko pri­sta­ty­tas šim­tas lit­rų pie­no už to, ku­ris pri­sta­to ke­tu­rias to­nas?“ – klau­sia ūki­nin­kė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Grį­ži­mas į tė­viš­kę

Dvy­nių gat­vė Pa­kė­vio kai­me­ly­je. Kiek ato­kiau nuo ki­tų na­mų, ap­sup­ta di­de­lės erd­vės, ku­rio­je tel­pa tven­ki­nu­kas ir bū­rys me­džių, įsi­kū­ru­si Ar­laus­kų so­dy­ba. Da­bar, su­grį­žu­si pas ma­mą, čia gy­ve­na ir ūki­nin­kau­ja Lo­re­ta Ru­dai­tie­nė. Jos fer­ma – apie ki­lo­met­ras nuo na­mų.

„Sva­jo­jau bū­ti mo­ky­to­ja. To­dėl įsto­jau į pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą. Pa­si­rin­kau De­fek­to­lo­gi­jos specialybę, nes ne­rei­kė­jo lai­ky­ti sto­ja­mo­jo ma­te­ma­ti­kos eg­za­mi­no“, – jau­nys­tės lai­kus me­na po­nia Lo­re­ta.

Bai­gu­si stu­di­jas gy­ve­no mies­te ir dir­bo pa­gal spe­cia­ly­bę. Tė­vai ūki­nin­ka­vo. Kai atė­jo lai­kas per­duo­ti ūkį, jo pe­rim­ti dau­giau ne­bu­vo kam – tik Lo­re­tai. Se­suo gy­ve­na Is­pa­ni­jo­je. Grįž­ti į Lie­tu­vą ne­no­rė­jo.

„Iš tė­vų pe­rė­miau apie dvi­de­šimt hek­ta­rų že­mės. Tė­vai lai­kė dvy­li­ka kar­vių. Ma­ma jas melž­da­vo ran­ko­mis. Tai­gi, pir­mas pir­ki­nys bu­vo mel­ži­mo apa­ra­tas“, – pa­sa­ko­ja L. Ru­dai­tie­nė.

Ūkį rei­kė­jo plės­ti: įsi­gy­ti dau­giau že­mės, veis­ti ir pirk­ti dau­giau gy­vu­lių. Že­mės pa­vy­ko pa­dau­gin­ti ke­tu­ris kar­tus. Da­bar Lo­re­ta dek­la­ruo­ja 88,68 hek­ta­ro: „Pa­ti že­mės tu­rė­jau tiek, kiek da­vė bol­še­vi­kai, – tris hek­ta­rus. Ki­tą nuo­ma­vo­me, pa­skui po tru­pu­tį iš­si­mo­kė­ti­nai pir­ko­me iš vals­ty­bės.“

Nors dau­ge­lis žem­dir­bių ren­ka­si au­ga­li­nin­kys­tę, nes bent žie­mą ga­li šiek tiek pail­sė­ti ati­trū­kę nuo ūkio, L. Ru­dai­tie­nė pa­si­rin­ko gy­vu­li­nin­kys­tę. Tai lė­mė ne itin der­lin­gos že­mės ir kal­vo­tas rel­je­fas. Be to, ji įsi­ti­ki­nu­si, jog gy­vu­li­nin­kys­tė ku­ria di­džiau­sią pri­de­da­mą­ją ver­tę.

Ūki­nin­kė lai­ko apie 110 gal­vi­jų. 38 iš jų – mel­žia­mos kar­vės. Šie­met me­tai gy­vu­li­nin­kys­tei ne­bu­vo ge­ri. Žo­lė iš­de­gė. Di­de­liais pri­mil­žiais pa­si­gir­ti ne­ga­li. „Pie­no upių“ bend­ro­vei kas­dien par­duo­da per 500 ki­log­ra­mų pie­no ža­lia­vos. Va­sa­rą par­duo­da­vo dau­giau – apie 700 ki­log­ra­mų. Per­dir­bė­jai mo­ka po 24 cen­tus už ki­log­ra­mą.

Ūki­nin­kė įsi­gi­jo vi­są šie­na­vi­mo tech­ni­ką. Tu­ri trak­to­rių, grėb­lį, pre­są. Kai ką pir­ko, pa­si­nau­do­ju­si Eu­ro­pos pa­ra­ma.

Tu­ri ir mė­si­nių gal­vi­jų ban­dą. Da­lis žin­de­nių kar­vių su ver­šiu­kais, da­lis ki­tų veis­lių. To­kį įvai­ria­ly­pį ūkį su­val­dy­ti – ne­leng­va. Skir­tin­giems gy­vu­liams tu­ri bū­ti at­ski­ros ga­nyk­los. Kai nuė­da žo­lę vie­nur, ten­ka per­va­ry­ti į ki­tus plo­tus.

Kai ne­rei­kia dirb­ti mo­kyk­lo­je, mo­te­ris dar­buo­ja­si sa­vo ūky­je. Jai pa­de­da jau­na mel­žė­ja ir šei­mos na­riai.

Ar ne per sun­ki naš­ta?

„Sun­ki, bet ne per sun­ki,– fi­lo­so­fiš­kai į sa­vo gy­ve­ni­mą žiū­ri pe­da­go­gė ir ūki­nin­kė. – Kai bus per sun­ki, pa­me­siu į šo­ną.“

Ar ap­si­mo­ka dirb­ti?

Kai­me au­gu­si ir da­bar į kai­mą grį­žu­si Lo­re­ta kar­tais klau­sia sa­vęs, ar ap­si­mo­ka dirb­ti. Jai pa­vy­ko su­kur­ti pel­ną duo­dan­tį ūkį. Dar tu­ri ir dar­bą. Skurs­ti ne­ten­ka. Ta­čiau dau­ge­lis ne­di­de­lius ūke­lius tu­rin­čių kai­mo žmo­nių skurs­ta:

„Dar­bo kai­me nė­ra. Išar­dė, ge­riau­sias fer­mas iš­dras­kė, iš­plė­šė, iš­ne­šio­jo po ply­tą, par­da­vė už ke­lis vag­no­riu­kus. Tuo me­tu vi­si su­po­si ant eu­fo­ri­jos ban­gos. Dur­niu­kams kai­mie­čiams da­vė po po­rą kar­vių, lei­do pa­si­da­ly­ti pa­sta­tus. Ir tie džiau­gė­si, ne­svars­ty­da­mi, kas bus to­liau, kur dirbs ir iš ko gy­vens. O kas da­rė­si aukš­čiau­siuo­se val­džios sluoks­niuo­se? Ko­kios da­ly­bos ten vy­ko, kai už vie­ną eu­rą par­da­vė Ma­žei­kių naf­tą?“

– Po eu­fo­ri­jos į kai­mą atė­jo rea­ly­bė. Ko­kia ji jū­sų ,kaip ūki­nin­kės ir kaip pe­da­go­gės ,aki­mis?

– Pa­ties bran­džiau­sio 45 – 50 me­tų am­žiaus kar­ta kai­me vargs­ta. Ne vi­si tu­rė­jo ga­li­my­bių su­kur­ti stam­bius ūkius. Dau­ge­lis tu­ri vers­tis iš ke­lių kar­vių pie­no. O mo­ka jiems už pie­ną ma­žiau ne­gu stam­bie­siems – po 18 cen­tų. Tai sig­na­las, kad smul­kiuo­sius ūke­lius iš vi­so no­ri­ma su­nai­kin­ti. Juk pie­no ko­ky­bė ne­pa­si­da­ro blo­ges­nė dėl to, kad žmo­gus pri­sta­tė tik šim­tą ar ke­lias­de­šimt lit­rų pie­no už to, ku­ris par­duo­da ke­tu­rias to­nas.

Tie kai­mo darbš­tuo­liai jau ir taip me­ni­nin­kai, kad su­ge­ba iš to­kių men­kų pa­ja­mų pra­gy­ven­ti. Jei­gu iš vi­so tuos ūke­lius su­nai­kins, ką tie žmo­nės kai­me da­rys, kaip gy­vens?

Ma­nau, jog vi­siems ža­lia­vos tie­kė­jams pie­no per­dir­bė­jai tu­rė­tų mo­kė­ti Eu­ro­pos są­jun­gos vi­dur­kį. De­ja, nie­kaip to neiš­si­rei­ka­lau­ja­me. Kar­tais ky­la abe­jo­nių ir pa­ra­mos nuo­šir­du­mu. Gal eu­ro­pie­čiai no­rė­jo tik iš­si­va­ly­ti tech­ni­kos san­dė­lius?

– Kai žlug­do­mas darbš­tus žmo­gus, žlug­do­mas ir no­ras dirb­ti. Ar ne to­dėl kai­me tiek pra­si­gė­ru­sių žmo­nių?

– Ga­li bū­ti, jog ne­dar­bas – vie­na iš nu­si­gė­ri­mo prie­žas­čių. Juk ta­ry­bi­niais lai­kais žmo­nės va­ru bu­vo va­ro­mi dirb­ti. Kiek­vie­nu bu­vo pa­si­rū­pin­ta, kad ne­vel­tė­džiau­tų ir tu­rė­tų iš ko mai­tin­ti šei­mą. Da­bar jie jau­čia­si tar­si iš šilt­na­mio iš­mes­ti į lais­vą­ją rin­ką, ku­rio­je ne­su­si­gau­do kaip gy­ven­ti.

Ant­ra ver­tus, kai ku­rie pro­tin­ges­ni žmo­nės pa­skai­čiuo­ja, jog ne­ver­ta lenk­ti nu­ga­ros už mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą. Nau­din­giau gy­ven­ti iš pa­šal­pų, pa­si­rū­pin­ti ko­ky­biš­ku šei­mos gy­ve­ni­mu, gau­ti vi­so­kių kom­pen­sa­ci­jų ir pri­vi­le­gi­jų.

Pa­vyz­džiui, pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jai, su­mo­kė­jus vi­sus mo­kes­čius, at­me­tus iš­lai­das ku­rui, kad nu­vyk­tų į dar­bą, lie­ka tik po­ra šim­tų eu­rų mai­tin­ti šei­mą. Li­tais tai bū­tų dar pa­do­ri su­ma. Eu­rais – nie­kis.

Gal to­dėl kai ku­rios šei­mos me­tai iš me­tų gy­ve­na iš pa­šal­pų. Toks gy­ve­ni­mas tam­pa įpro­čiu, šei­mos tra­di­ci­ja. Au­ga nau­ja pa­šal­pų ga­vė­jų ir so­cia­li­nių dar­buo­to­jų klien­tų kar­ta. Pak­laus­tas, ko­dėl ne­tu­ri są­siu­vi­nio ir par­ke­rio mo­ki­nys at­sa­ko: „Ne­nu­pir­ko so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.“ Vai­ko gal­vo­je fik­suo­ja­si min­tis, kad juo rū­pin­tis tu­ri ne tė­vai, o so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.

Au­to­rės nuo­tr.

Pe­da­go­gė ir ūki­nin­kė Lo­re­ta Ru­dai­tie­nė sa­ko, jog kai­mas iš­liks, nes kei­čia­si. Jo pri­va­lu­mų vis daž­niau įžvel­gia pro­tin­gi, iš­si­la­vi­nę pa­si­tu­rin­tys žmo­nės, ku­rie ke­lia­si gy­ven­ti į ato­kes­nes vie­tas.