Naujausios
Inkilas turi būti panašus į uoksą
Jei žiemą pradėjai paukščius lesinti – nesustok, jei iškėlei inkilą – pavasarį išvalyk. Tokių taisyklių pataria laikytis VĮ Šiaulių urėdijos vyriausiasis miškininkas Giedrius Tamošiūnas. Jis rekomenduoja soduose kelti inkilus zylėms ir musinukėms – šie paukščiai atsidėkos išrinkdami sodo kenkėjus.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Sulesa žaladarius
Pasak G. Tamošiūno, soduose dažniausiai peri didžioji zylė, mėlynoji zylė. Jei sodyba arčiau miškų – kuoduotoji zylė, musinukės. Dažni svečiai soduose – žvirbliai, varnėnai.
Mažieji paukščiai – zylės, musinukės – lesa miško, sodo žaladarius, todėl būtent jiems G. Tamošiūnas pataria kelti inkilus.
Zylių vados, kurioje yra 10–11 jauniklių, tėvai per dieną prineša 120–140 gramų vabzdžių, lervų ir vikšrų. Surenkant tokią dienos normą, išvalomas net ir kaimyno sodas.
Varnėnai, miškininko teigimu, daugiausia lesa sliekus.
Zylės dabar lekioja soduose, tikrina lizdus. Inkiluose šie paukščiai, esant prastoms oro sąlygoms, nakvoja ir per žiemą.
Musinukės dar neparskrido, tad laikas suskubti pakabinti inkilą.
Svarbi švara
Uoksiniams paukščiams, pasak G. Tamošiūno, patinka uoksai – skylė medyje, kuri atsiranda geniui iškalus ar stuobriui išpuvus.
Jei medžio rąstelio su skyle po ranka nėra, išeitis bus inkilas, sukaltas iš neobliuotų lentų.
„Mūsų akiai gražu, kad inkilas baltas, švarus, bet paukštis mieliau renkasi tamsesnės spalvos ar rąstelio inkilą. Lentas imkite patamsėjusias arba įkelkite inkilą rudenį, kad per žiemą susentų, patamsėtų. Svarbu, kad inkilas būtų kuo artimesnis gamtai“, – pataria miškininkas.
Dažyti inkilo nereikia: ryškių spalvų paukščiai baidosi. Nereikia į inkilą dėti ir langų.
„Žmogui atrodo gražu, bet paukštis renkasi pagal savo nuožiūrą“, – šypsosi miškininkas.
Paukštis sukrauna viduje lizdą iš samanų, vatos. Kai išsiperi vada, paklotė lieka drėgna. Kita vada inkile „užaugina“ dar vieną sluoksnį, jis pūva, yra drėgnas, gali įsiveisti parazitų.
Pasak G. Tamošiūno, varnėnas savo gyvenamąją vietą išvalo, bet kiti mažieji paukščiai to nepadaro.
Todėl inkilą dera sukalti taip, kad būtų galima kasmet išvalyti. Miškininkas parodo pavyzdį – rąstinį inkilą, jo stogas pritvirtintas dviem medvaržčiais, juos nesunku atsukti. Kitas variantas – stogelis, prikalamas dviem vinimis – viena visiškai, kita – iki pusės.
Saugoti nuo vėjo ir katinų
Kad paukščiui būtų tinkamos sąlygos gyventi, svarbu inkilo aukštis ir landa.
Jei inkilas kalamas zylei, dugno išmatavimai turėtų būti 10x10 centimetrų. Landa turėtų būti apie 20 centimetrų aukštyje. Zylės inkilo landos skersmuo – 3–4 centimetrai.
Esant didesnei landai, inkilą užims didesnis, stipresnis paukštis.
G. Tamošiūnas pataria inkilo itin nesumažinti. Zylė gali turėti 10–11 jauniklių, jei dugno plotas bus per mažas, jauniklių bus mažiau.
Kokiame aukštyje inkilą kabinti, priklauso nuo paukščio, kuriam inkilas pritaikytas. Tinkamas aukštis mažiems paukščiams – nuo 2 iki 4 metrų.
Svarbu, kad inkilo kiaurai nekoštų vėjas. Inkilą derėtų labiau pasukti į rytų ar pietų pusę (kryptis priklauso nuo teritorijos).
Inkilo stogelis tvirtinamas iš vientisos lentos ir turi būti platesnis už inkilą.
Kad medis nebūtų sužalotas, geriausia inkilą kabinti kabliu. Prireikus išvalyti, inkilą bus lengva nuimti.
Pagrindiniai plėšrūnai, kenkiantys inkilų gyventojams, yra katės, kiaunės, audinės, didieji geniai ir varniniai paukščiai.
Nuo nasrų paukščius galima apsaugoti keliais būdais. Pats miškininkas inkilą savo sode kelia į dygliuotąją gudobelę: dyglių švelniakailiai nemėgsta. Kitas patarimas – skardinti dalį medžio kamieno.
Įsipareigojimas paukščiui
Stambesniųjų paukščių, pavyzdžiui, pelėdų, populiacija yra mažesnė. Šiems paukščiams reikalinga ramybė. Sodybose, soduose jie nenorės perėti. Inkilus šiems paukščiams miškininkai kelia miškuose, senose sodybose, kur veši seni sodai.
G. Tamošiūnas atkreipė dėmesį, kad inkilų apylinkėse daugėja.
Miškininkas primena: įkeldamas inkilą, žmogus įsipareigoja jį prižiūrėti. Galioja ta pati taisyklė: jei žiemą pradėjai lesinti paukščius – lesink, jei iškėlei inkilą – pavasarį išvalyk. Svarbu pažiūrėti, ar inkilas neprakiuro, neįskilo lentelė, kad vėjas paukščių nekoštų.
Už įvykdytus įsipareigojimus paukštis atsidėkos išvalydamas sodus, sodininkui nereikės vaismedžių purkšti chemikalais.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TINKAMUMAS: Paukščiams tinkamiausi inkilai – kuo artimesni gamtai. Šmaikštūs užrašai vilioja ne paukščius, o pakelia nuotaiką žmonėms.
PAVYZDYS: Zylei skirtas iš lentų sukaltas inkilėlis.
NAMAI: Paukščiai mėgsta inkilus iš rąstelio.
REKOMENDACIJA: Miškininkų rekomenduojamas inkilas, padarytas iš rąstelio, dviem medvaržčiais pritvirtintu stogeliu, su kabliu inkilui pakabinti.
NAUDA: VĮ Šiaulių urėdijos vyriausiasis miškininkas Giedrius Tamošiūnas pataria inkilus kelti zylėms, musinukėms. Šie mažieji paukščiai lesa miško, sodo žaladarius.
Įdomu žinoti
* Uoksinių paukščių pavadinimas kilęs nuo to, kad jie natūralioje aplinkoje peri uoksuose. Dėl drėgmės ir žaizdų išpuvus medžiui, uoksas iškala pirminiai uoksiniai paukščiai: geniai, meletos. Kiekvienais metais jie kala naują uoksą. Senojoje apsigyvena kiti paukščiai, šikšnosparniai, miegapelės.
* Jei nėra tinkamo uokso arba inkilo, paukščiai peri medžio plyšiuose, vamzdžiuose, pastogėse.
* Kasmet peri apie 51 500–78 300 porų genių ir meletų.
* Miškuose uoksuose perinčių mažųjų paukščių (zylių, musinukių, raudonuodegių, bukučių) populiacija yra nuo 1,265 milijono iki 2,470 milijono porų.
* Didžiųjų zylių šeima vienoje vadoje išaugina 10–14 jauniklių. Dalis paukščių tą pačią vasarą peri antrą kartą, vadoje būna 7–8 jaunikliai.
* Margasparnių musinukių vadoje išauga 5–6 jaunikliai. Per metus būna viena vada.