Naujausios
Infliacija didėja, kai burbulai sproginėja
Šiaulių bendruomenės namuose viešėjęs Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius daktaras Raimondas Kuodis prognozuoja, kad Lietuvoje išaugusi infliacija metų pabaigoje turėtų pradėti mažėti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Lemia globaliniai reiškiniai
Pasak R. Kuodžio, tokios infliacijos (gruodžio duomenimis, per 8 procentus) Lietuvoje nebuvo jau 10 metų, todėl gyventojai sunerimo.
Kokių prekių grupių kainų augimas nulėmė infliacijos dydį? Pasak R. Kuodžio, 2002— 2003 metais kainos Lietuvoje krito, prieš pat įstojimą į Europos Sąjungą (ES) ėmė didėti, o po įstojimo — per mėnesį padidėjo ženkliai. Nuo to laiko infliacija iš neigiamos tapo teigiama, kol galiausiai praėjusių metų gruodį viršijo aštuonis procentus.
Paskutiniuoju metu maisto produktų infliacija, kainų didėjimas lėmė daugiau nei pusę bendrosios infliacijos. Kainų kilimui, pasak R. Kuodžio, įtakos turėjo ir ES, ir susiklostę nemalonūs globaliniai įvykiai.
Vienas iš jų — Kinijos komunistų partija nutarė paskatinti vaikus gerti pieną: šis sprendimas sukėlė dideles pasekmes visame pasaulyje, padidėjo pieno miltelių paklausa, o Europos ir kitų šalių gamintojai atsakė didindami savo produktų kainas. Lietuvoje gamintojų nėra daug, todėl, pasak ekonomisto, jie sugeba išnaudoti įvairius pretekstus kainoms kelti — vasarą pieno sektoriuje pakvipo karteliu.
Duonos, pieno produktų kainos kilo ir dėl grūdų brangimo, kurį įtakojo sausra Australijoje bei ankstesnis naftos kainos augimas, dėl kurio dalis žemės JAV, kurioje buvo auginami grūdai, naudota auginti kultūroms, iš kurių išgaunamas biokuras.
„Žemės ūkio produktų kainų svyravimus lemia gamtos kataklizmai. Jei nieko rimto neįvyks, infliacija metų pabaigoje turėtų mažėti. Bet rizika, kad nemažės, išlieka“, — sako R. Kuodis.
Dėl infliacijos, pasak ekonomisto, laimi ūkininkai, nes supirkimo kainos — didėja. Esant infliacijai, atpigo telekomunikacijų paslaugos, truputį pradėjo leistis drabužių kainos, dėl globalizacijos reiškinių pigo ilgo vartojimo prekės: buitinė, kompiuterinė technika.
„Žemės ūkyje besidarbuojantiems žmonėms nėra taip blogai, kaip pensininkams, jų infliacija jau seniai viršija 10 procentų“, — sako R. Kuodis.
Ekonomistas įspėja, kad šiemet problemos viena ant kitos kaupsis dėl brangusių dujų. Šilumos įmonėms pasitvirtinus naujas kainas, vartotojai tikrą brangimą pajus spalio-lapkričio mėnesiais — jau po rinkimų.
Vyriausybė, pasak ekonomisto, gali sustabdyti infliaciją tik iš dalies — reguliuojamomis kainomis, šiek tiek — biudžeto politika.
Devalvacijos neprognozuoja
Keldamas klausimą, kaip pažaboti infliaciją, R. Kuodis primena nekilnojamo turto burbulo istoriją.
Šį burbulą ekonomistas sako išpranašavęs dar 2004 metų vasarį: jau tuomet valdžia turėjo imtis priemonių jį stabdyti, bet nieko nedarė.
Leisti taip brangti būstui ekonomistas vadina antisocialine politika, emigracijos ir infliacijos skatinimu. Dar vienas skaudulys — reguliuojamų kainų netvarka, energetinio monopolio reguliavimo problemos, nusikalstama korupcija priimant įstatymus.
R. Kuodis nuramina tuos, kurie bijo lito devalvacijos.
„Litas tvirtai susietas su euru. Apie devalvaciją kalbame tuomet, kai ekonomikai nutinka kažkas blogo. O Lietuvos ekonomika dabar — konkurencinga. Toks klausimas galėtų kilti, jei nebūtų ekonomikos augimo, nedidėtų eksportas. Devalvacija šiandien “ištraukiama“, kai norima atitraukti dėmesį nuo rimtų reikalų, vykstančių valstybėje“, — sako R. Kuodis.
Europietiškas lygis — po 20 metų
R. Kuodis sako, kad euro įvedimas Lietuvoje nesulygins kainų lygių su euro zona. Kainų lygių skirtumus lemia ne vieno banknoto pakeitimu kitu.
Pasak R. Kuodžio, ekonomikos moksle seniai pastebėta, kad šalyse, kur ekonomikos išsivystymo lygis mažesnis, ir kainos yra mažesnės.
„Mes neturėsime Europos kainų, kol nepavysime jų pagal pajamas. O pagal pajamas galime pavyti geriausiu atveju po 20 metų. Tai nėra džiuginantis dalykas“, — sako ekonomistas.
R. Kuodžio teigimu, pagrindinės Lietuvoje vartojamų prekių ir paslaugų grupės santykinis kainų lygis, lyginant su Europos vidurkiu, svyruoja 50— 60 procentų. Lietuvoje, palyginus su Vakarais, santykinai pigus švietimas.
„Bet yra ir keistų dalykų — drabužiai ir avalynė siekia 100 procentų Europos kainų. Nauji drabužiai Lietuvoje stebėtinai brangūs ir iškrenta iš bendros 50— 60 procentų tendencijos“, — sako ekonomistas.
Darbo užmokestis ES yra kelis kartus didesnis, Vakaruose žmonės ir dirba mažiau: darbo užmokestis ilgainiui priklauso nuo darbo našumo. Jei našumas nedidelis — kaip santykinai yra Lietuvoje — tai ir darbo užmokestis santykinai nedidelis.
Kol pagal kainų lygį Lietuva pasieks Europą, infliacija bus didesnė nei euro zonoje: priešingu atveju kainų niekada nepavytume.
Per praėjusius metus statistiškai algos Lietuvoje didėjo apie 20 procentų. R. Kuodžio teigimu, realiai didėjo mažiau, nes šį kilimą lėmė ir „šviesėjanti“ ekonomika, kurią skaidrino “vokelių skandalas“. Šio skandalo pasekmė — besikeičianti darbo apmokėjimo forma. Užmokesčio didėjimas, R. Kuodžio nuomone, yra pervertinamas.
PROCENTAI: Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis sako, kad atskirų gyventojų grupių, ypač — pensininkų — infliacija jau yra viršijusi 10 procentų.
DEVALVACIJA: Raimondas Kuodis nuramina bijančius lito devalvacijos. Pasak ekonomisto, keliama devalvacijos baime norima atitraukti dėmesį nuo rimtų problemų, vykstančių valstybėje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Išnaša: „Mes neturėsime Europos kainų, kol nepavysime jų pagal pajamas. O pagal pajamas galime pavyti geriausiu atveju po 20 metų. Tai nėra džiuginantis dalykas.