Naujausios
Ikrai „už abu žandus“.
Mielosios, vieną šios savaitės rytą, kai mūsų biure vyravo slogi algų dienos nuotaika, kompiuterio langelyje gavau tokią intriguojančią ir labai asmenišką žinutę:
„Ieva, kada praeitą kartą turėjai progos užsikąsti raudonaisiais ikrais? Žinoma, kad iškrito iš atminties... Nes brangiai kainuoja, taip? Bet praturtėliai kerta ikrus per abu žandus kiekvieną dieną, nes tai yra 100 procentų puikus maistas. Tu toli gražu nesi praturtėlė? Neverk, stebėk, kaip gali tokia tapti“.
Iš pradžių apstulbau dėl tokio įžūlumo. Kas čia dabar? Kas drįsta man prikaišioti, kad nesu praturtėlė? Ir apskritai, koks čia naujadaras? Praturtėlė... Irgi mat.
Tačiau tie „ikrai per abu žandus“ mane suintrigavo. Ir aš vis dėlto nusprendžiau pažiūrėti, kokie tie būdai tapti praturtėle. Paspaudusi nuorodą kompiuterio ekrane, atsiradau internetiniame puslapyje, kuris yra skirtas žmonėms, “turintiems pasitikėjimą savimi ir nepraradusiems vilties tapti praturtėliais ir gyventi, kaip norisi, o ne kaip išeina...“
Pagalvojau, kad tas puslapis man tinka ir pradėjau domėtis toliau, kol supratau, kad man siūlo žaisti kazino internete. Viskas aišku.
Šis kelias tapti praturtėle — ne man. Ir paspaudžiau kompiuterio klavišą.
Nors aš išėjau iš praturtėlių puslapio, tačiau jis iš manęs neišėjo...
Jau nuo pietų mane pradėjo kamuoti egzistencinės mintys. Ar aš iš tiesų gyvenu, kaip noriu? O gal kaip išeina?
Ir iš tiesų, kada aš paskutinį kartą valgiau ikrų? Kad ir ne už abu žandus, o po 7 grūdelius ant sumuštinuko? Neprisimenu,.
Iš darbo grįžau taip prislėgta, kad kaip mat sukviečiau draugių pasitarimą tema: „Gyvename, kaip norisi, ar kaip išeina?“
Ta proga nupirkau dėžutę raudonų ikrų už 30 litų ir pritepiau daug sumuštinukų po 7 ikriukus ant kiekvieno.
Kimšdamos tuos sumuštinius, su draugėmis ėmėmės narplioti temą.
„Ieva, o tu pati ar žinai, ko nori?“, — tiesiai šviesiai paklausė draugė psichologė. Prisipažinsiu, visada, kai užduodu sau šį klausimą, labai sutrinku.
Pavyzdžiui, pirmadienį, kai užgriuvo lavina darbų, aš tenorėjau ramybės, ramybės ir dar kartą ramybės. Svajojau, kaip vakare grįžtu namo, paimu knygą ir skaitau, skaitau, ir niekas man galvos nekvaršina.
Antradienį aš pasiėmiau man seniai priklausančią atostogų dieną ir susitvarkiau kambarius. O trečiadienio vakare nuėjau į filmo apie Tadą Blindą premjerą, į kurią atvyko pats pagrindinio vaidmens atlikėjas Mantas, ir supratau, kad noriu šalia savęs tokio gražuolio su arkliu, noriu aistros, gražių peizažų, jodinėjimo pamokų, pašėlusių pokyčių gyvenime, ir kad tas ramybės liūnas mane užkniso juodai. Ketvirtadienį, kai gavau žinutę apie ikrus, supratau, kad noriu ikrų, o dabar štai, sėdėdama su draugėmis ir krimsdama sumuštinius su ikrais, galvoju, ko man iš tiesų trūksta iki pilnos laimės. Ir negaliu sugalvoti.
„O ko tau trūksta iki pilnos laimės?“ — bumerangu paklausiau draugės psichologės. Maniau, kad atsakys ką nors egzistencinio, bet ji pareiškė konkrečiai: jai mat reikia šiltos striukės, nes sinoptikai pranašauja šaltą žiemą.
Tada nukreipiau žvilgsnį į jogę. Ši ramiai pasakė, kad nori pasiekti nirvaną — tai yra tobulą troškimų nebuvimo būseną.
Mūsų putlioji buhalterė prisipažino, kad labiausiai norėtų suplonėti 5 kg, ir tada jau būtų laiminga, o pedagogė ir tikybos mokytoja pasakė, kad labiausiai dabar norėtų pagrybauti. Tą rytoj ir padarysianti.
Žodžiu, mano mielosios draugės buvo nusiteikusios labai praktiškai, ir, sušveitusios mano ikrus, išsiskirstė kas sau įgyvendinti savo banalių troškimų.
Parėjęs iš darbo maniškis mano rado rymančią prie tuščios sumuštinių lėkštės.
„Klausyk, ar tu gyveni, kaip norisi, ar kaip išeina?“, — tiesiai šviesiai paklausiau.
„O man visaip gerai, — paaiškino. — Iš pradžių bandau, kaip norisi, o jei neišeina, tai man gerai ir taip, kaip išeina“.
Paprašiau, kad patikslintų...
„Na pavyzdžiui, dabar aš būčiau laimingas, gaudamas šiltų kotletukų su bulvių koše, bet jei negausiu, man bus gerai ir tai, ką duosi“, — pasakė.
„Primityvas“, — pareiškiau ir pastūmiau jam dar vieną užslėptą lėkštutę su sumuštiniais. Trumpai pamačiau jo veide nusivylimą, bet jis greit su savim susitvarkė ir prisitaikė prie situacijos.“Chameleonas“, — dar pasakiau.
„Klausyk, Ieva, ko tu nori, ir kas tau šiandien užėjo?“, — sušlamštęs ikrus, susirūpino.
Pasakiau, kad visa mano aplinka yra pakankamai primityvi, ir kad aš turėčiau iš tos aplinkos kaip nors išsiveržti.
„Ievute, o tu negalėtum išsiveržti į parduotuvę ir vis dėlto iškepti man tų kotletukų. Nors vienas mūsų šeimoje būtų laimingas“, — pažiūrėjo į mane šuniškai gailiomis akimis.
Ką gi, prikepiau kotletų „iki pilnos laimės“ ir pasijutau daug geriau. Iš tiesų buvo labai malonu suvokti, kad galiu padaryti kitą žmogų laimingu.
