Naujausios
Humanizmo pinklėse
„Ieva, nežinau, ką daryt, užsikrėčiau humanizmu“, — prašydama pagalbos užsipuolė mane draugė, paskambinusi telefonu. Ir iš karto įsiprašė į svečius.
Atėjo visa išsipusčiusi: naujas sijonėlis, toks įdomus originalus švarkelis ir net bateliai nauji.
Pagyriau, kad labai gražiai atrodo, bet ji tik numojo ranka: apie tai ir norinti pasikalbėti...
„Turbūt manai, kad nehumaniška taip gražiai rengtis, kai pasaulyje vaikai miršta iš bado?“ — užvedžiau temą, prisiminusi, kad draugė norėjo pasišnekėti apie humanizmą.
„Nejuokinga“, — burbtelėjo ji ir gailiai atsiduso.
Liepiau jai kloti viską iš eilės ir užkaičiau ramunėlių arbatos nuo streso.
„Tai va, Ievute, supratau, kad turiu priklausomybę“, — pradėjo ši.
Mano galvoje per sekundę praskriejo įvairios priklausomybių formos. Pradėjo nabagė gerti? Gerai, kad vietoj vyno pasiūliau arbatos. O gal narkotikai? Dėbtelėjau į venas, bet jos buvau apdairiai paslėptos po trijų ketvirčių rankovėmis. Akių obuoliai lyg normalūs, tik labai jau liūdni...O gal nuo sekso? Gal mano draugužė — užslėpta nimfomanė, užtat tiek daug dėmesio skiria naujiems aptemptiems drabužiams.
Bet ką tai turi bendro su humanizmu? — svarsčiau.
„Na na, dėstyk: alkoholis, narkotikai, seksas?“, — bandžiau palengvinti jos prisipažinimą.
„Ne, priklausomybė nuo parduotuvės“ — prisipažino draugė ir, šliurptelėjusi arbatos, paprašė įpilti ko nors stipresnio.
„Nuo alkoholinių gėrimų parduotuvės?“ — sunerimau.
„Ne, nuo “Humanos“ parduotuvės“, — prisipažino ši.
Pratrūkau juoktis. Nuo dėvėtų drabužių parduotuvių tinklo? Anokia čia priklausomybė. Visa Lietuva, jeigu jau taip, serga humanizmu...
„Ieva, tai nėra taip juokinga, kaip tau atrodo“, — paaiškino draugė.
Tada aš ištraukiau likeriuko „Ponių laimė“ ir iškilmingai pareiškiau, kad moteriai puoštis yra netgi labai žmogiška, tai yra humaniška, ir nėra čia jokios problemos.
O jei tai ir klaida, tai klysti irgi žmogiška, tai yra humaniška, tad nėra čia ko pergyventi.
„Ieva, bet aš nebegaliu be to gyventi“, — pasakė man draugė. Atseit, jos namuose jau pilnos spintos skudurų, drabužiai netelpa į dėžes ir į maišus, o ji vis perkanti ir perkanti...
Vyras taip įsiutęs, kad ją, grįžusią namo, prie slenksčio nuodugniai apieško — ar nebus ko naujo nusipirkusi.
Na?
O ji negalinti ramiai praeiti pro parduotuvę, ko nors nepasimatavusi ir nenusipirkusi.
„Bet tu juk nevogi tų drabužių? — pasiteiravau, — Nes tada tai jau būtų liga“.
„Ką tu, Ieva“, — nusipurtė draugė“
„O šiandien ką nors pirkai?“ — kamantinėjau toliau.
„Va, — kaltai atidarė rankinę ir išsitraukė nuostabią palaidinukę su žirniukais ir su etikete. — Gal gali palaikyti pas save, bijau, kad maniškis neužkluptų“.
Mielai sutikau, juolab, kad tai buvo mano dydis, ir pasisiūliau paskambinti pažįstamai psichologei.
Įjungiau garsiakalbį ir abi įdėmiai išklausėme išsamios paskaitos apie pirkimo maniją.
Sužinojome, kad tai iš tiesų yra psichologinė problema, kad ši manija priskiriama prie tokių priklausomybės rūšių, kaip rūkymas, gėrimas, apsirijimas ir panašiai... Ir kad pirkėjai maniakai, kaip ir kiti kenčiantys nuo priklausomybių, paprastai taip bando malšinti stresą, kovoti su nepilnavertiškumo kompleksu ir taip toliau...
Paprastai, tęsė draugė, tokie žmonės prisiperka kalnus maisto, namų apyvokos daiktų, gėlių.
„Perki maistą?“ — pasiteiravau draugės.
„Nea, — dievagojosi ši, — nei gėlių, anei apyvokos daiktų, tik drabužius, ir tik dėvėtus“.
Atraportavau viską draugei psichologei, o ta liepė paklausti, kokiai visuomenės klasei ta mano draugė priklauso, ir ar apskritai gali leisti sau pirkti normaliose parduotuvėse.
„Kaip čia pasakius, nelabai“, — prisipažino.
„Persakiau bičiulei psichologei ir pridūriau, kad klasė vidutinė, nes mano draugė su aukštuoju“.
„Ar ji gerai atrodo su tom drapanom?“
„Liuks“, — užtikrinau.
„Tai tegul perka į sveikatą ir galvos sau nesuka, tegul realizuoja galimybę puoštis už grašius“, — pasakė diagnozę psichologė ir dar davė naudingą patarimą.
Jeigu jau spintose niekas nebetelpa, tegul atiduoda vargšams iš žemesniojo sluoksnio, pavyzdžiui, nuveža į kaimą neturtingiems giminaičiams. Taip atliks labai humanišką misiją: ir gerai jausis, ir sąžinė negrauš.
Mačiau, kad didžioji humanistė šiek tiek nusiramino ir dėkinga pažvelgė į mane.
O tada aš paprašiau, ar ji negalėtų man labai humaniškai perleisti tos puikios taškuotos palaidinės...
Ji atsidususi sušiugždėjo maišeliu ir atidavė man naują savo priklausomybės įkaltį...
„Imk, tik žiūrėk neužsikrėsk“, — palinkėjo.
Kai ji išėjo, pasimatavau palaidinukę, atrodė nuostabiai... jeigu dar rasčiau tokį smėlio spalvos sijonėlį, ir dar rudeninį paltuką. Kaip tik rytoj į „Humaną“ atveža naujas prekes, reikės nulėkti per pietų pertrauką. Juk, tiesą sakant, nors aš ir su aukštuoju, naujų drabužių irgi sau neleidžiu.
Ieva, irgi humanistė
„Na na, dėstyk: alkoholis, narkotikai, seksas....“, — bandžiau palengvinti jos prisipažinimą.