Naujausios
Senos obelys Kreivakiškių dvare
Medinis Kreivakiškių dvaras Pakruojo rajone — tarsi sulaužyto likimo žmogus. Pastatytas ir pašventintas labai neramiais 1939-taisiais, ir netrukus išleidęs savo šeimininkus į tremtį.
Dvarą atgavusio Vidmanto Palujansko pastangomis, jis vėl pradeda gyventi naują gyvenimą ir burti žmones...
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Įspūdis
Į medinį Kreivakiškių dvarą užsukame pakeliui, nesitarę su šeimininku.
Rudens saulėje blizga spalvotais stikliukais įstiklintos „gonkos“, ant nupjautos sodo vejos prikritę senoviškų “serengių“, o, užmatęs netikėtus svečius, pasitinka ir pats dvarininkas, paskubomis užsidėjęs skrybėliuką.
Kreivakiškių dvaro šeimininkas Vidmantas Palujanskas — remonto darbų įkarštyje, tad mums liepia pasivaikščioti po seną sodą, kol susiruoš.
Po senų liepų alėja suręstas didžiulis stalas ir keletas lauko skulptūrų, meniškai užgydyta obels žaizda išduoda čia vykstant dailininkų plenerus.
Netrukus ponas Vidmantas pasirengęs pasakoti apie dvarą. O kokiu kampu? Mat galėtų pasakoti valandų valandas.
Viltis
Pažintis su dvaru prasideda nuo plenerų dalyvių paveikslų, kuriais nukabinėtos pirmojo aukšto svetainės sienos. Mieliausias Vidmantui Romualdo Čarnos paveikslas „Senos obelys Kreivakiškių dvare“.
Dailininkas sakęs, kad jam įdomiausi yra medžiai ir obelys, nes jie esą parodo šeimininkų gyvenimą, jų likimus. Lenktos, laužytos ir vistiek leidžia šakas, žaliuoja. Dar paveiksle matyti lyg dvasios, protėvių sielos, gyvenančios medžių viršūnėse. Šalia — vienintelė iš tų metų išlikusi kėdė, kuri dabar stovi dar nerekonstruotoje antrojo aukšto svetainėje. Ant jos — obuolys. Tai — viltis.
Vilties tema dar kartą išlenda, apžiūrinėjant antrojo aukšto svetainę — koplyčią.
Dvaro šeimininkai Krūminai buvo labai religingi žmonės, pasakoja Vidmantas, todėl dvare sekmadieniais niekas nedirbdavo. Užtat dideliame kambaryje buvo sudėti suoliukai, sekmadieniais čia rinkdavosi giminės ir kaimynai, o kunigai laikydavo mišias.
Greta kambario specialiai suprojektuotoje verandoje su bokšteliu (jame kabėjo varpas) buvo kunigo persirengimo ir susikaupimo vieta.
Vidmanto mama Ausma Palujanskienė — Krūminaitė sūnui papasakojo apie paveikslą ant sienos. Vidmantas plovė nurodytą vietą kelias dienas, suskaičiavo nuplovęs 13 skirtingų sluoksnių — ir tik kelintą dieną pradėjo mėlynuoti ir paveikslas atsidengė. Jį pavadino sušaudytu Kristumi, nors skylės Kristaus kūne padarytos ne kulkų, o daugybės vinių.
Paveiksle pavaizduotas Šventojo rašto motyvas, kai šventasis Petras skęsta, o Kristus ateina ir sako: „Lengvatiki, tu suabejojai tikėjimu“.
Tie žodžiai, prisipažįsta Vidmantas Palujanskas, jam visada suteikdavo vilties. Padeda ir dabar.
Prikėlimas
„Atvažiavau iš Kauno 1996 metais ir pamačiau, kaip atrodo protėvių kraštas, kuris anksčiau buvo klestintis, kaip vizija, siekiamybė, kaip giminės Šiaurės Atėnai...“, — nuklysta į prisiminimus dvaro šeimininkas. Stogai buvo sukritę, fermos išdraskytos, jaunimas ant kelmų apsiblaususiom akim, beviltybė, tamsybė....
Nuosavybės dokumentus tvarkė septyneris metus, panašiai tiek — ir patį dvarą.
Tų metų rudenį Vidmantas iš Kauno parėjo čia gyventi, ir tik šį rudenį — po 13 metų, ketina pabaigti remontuoti vieną dvaro pusę.
Tik atėjęs du metus valė šiukšlyną: tarybiniais metais čia gyveno daug kolūkiečių šeimų, name rado kalnus šiukšlių, kieme — daugybę būdelių, aplink — vien varnalėšas.
Statinės krosnys buvo išdaužytos, jas per tiek metų Vidmantui pavyko atkurti iš liekanų ir atstatyti pagal esamą originalią, veikiančią sistemą. Originalios ir krosnelės durys, tik kokliai degti naujai pagal seną pavyzdį. „Tai — aukštoji matematika“, — sako Vidmantas, pats turintis inžinerinį išsilavinimą. Gyvenimui prikelti originalūs langų apkaustai, kurie buvo apaugę pusės šimto metų dažais, atplėšus lentas atidengti lenkti turėklai.
Vidmantas prisipažįsta ir pats glaistantis, remontuojantis, šveičiantis (vienam langui nušveisti reikia visos dienos), ir talkas ruošiantis.
Iš viso mediniame dvare — 24 patalpos, vien kambarių — 14, dar 4 terasos, verandos, unikalus tiems metams vidaus tualetas, originalus rūsys.
Viduryje pastato — tamsusis kambarys be langų. Jame buvo laikomas maistas, iš jo — langelis į buvusį valgomąjį.
Vidmantas pasakoja, kad iš pradžių landžiodamas po namą atrasdavo daug įdomių dalykų, kurių funkcijos iškart nesuprasdavo. Štai antrame aukšte, dar nerekonstruotame gale rado buvusią rūkyklą, sujungtą su kaminu. „Nori išsirūkyti ką, užkišai jušką, sukabinai dešras, lašinius — sėdi sau namie, kūreni pečių, ir tau rūksta“, — neslepia susižavėjimo protėvių ir architekto Lepsės racionalumu.
Tėviškė
Grįžęs į Pakruojį, Vidmantas Palujanskas įsiliejo į politinį rajono gyvenimą. Puse kojos gyvena Kreivakiškyje, puse — Kaune. Ten likusi jo žmona Aldona.
„Ar aš galiu vadintis kauniečiu? Taip, didžiąją gyvenimo dalį pragyvenau Kaune, bet tai — ne mano nuopelnas. Mano giminės žmones iš čia išvarė. Iš to dvaro trys Krūminai buvo ištremti“, — pasakoja Vidmantas, pats aktyviai dalyvaujantis tremtinių judėjime.
Dvaro likimas susiklostė tarsi žmogaus. Namo įkurtuvės buvo atšvęstos 1939-taisiais, per Jonines. Su namo krikštynom, pamaldom svetainėje. O 1940— taisiais žemė buvo atimta ir išdalinta naujakuriams, į namą įsikėlė svetimi žmonės. Dar po metų dvaro šeimininko Jono Krūmino šeima su trim dukrom buvo ištremta — dėdė mirė iš bado Azijos kalnuose, teta Krūminienė su trim dukterimis išvežtos prie Laptevų jūros, tik per stebuklą išliko gyvos. Susigrąžintą Kreivakiškį, nors čia vaikystėje ir nelakstė, Vidmantas vadina savo tėviške.
„Žinot, tėviškėje ir vanduo šlapesnis. Čia ir kojos stipresnės, čia gali justi dvasinę pilnatvę. Labai daug duoda aplinka, tiesiog buvimas, sėdėjimas po liepom, planavimas“, — pasakoja Vidmantas.
Paklaustas, ar nejaučia protėvių dvasios, juokiasi: „Protėviai iš tiesų sklando aplink, oj, jaučiu...“
Jo žodžiais, Krūminai buvo specifinė giminė, skyrėsi iš aplinkinių labai dideliu religingumu, ir, pasakojama, turėję gydymo galių.
Pirtelėje būdavo pridžiovinta žolelių, į spiritą užmerktų rupūžių, daug buteliukų, knygų... Apie Vidmanto senelius ir prosenelę iki dabar sklinda kalbos, kaip per tris dienas išgydydavo rožę ar dar didesnių keistenybių.
„O protėvių paramą iš tiesų jaučiu, net tiesioginiuose reikaluose“, — surimtėjęs sako ponas Vidmantas. Jei daro tinkamą darbą, tai žiūrėk, visi reikalingi žmonės tarsi ant kelio sustatyti, tik spėk dairytis ir nepražiopsok. O jei daro, ko nereikia, tai kaip per sieną reikia laužtis, ir vistiek nepavyksta.
Vidmantas džiaugiasi atradęs savo šaknis. „Liūdniausia, kai šaknys nutrūkinėja. Reikia į save giliau atsigręžti, tada ir į priekį drąsiau eini“, — sako V. Palujanskas.
Vizijos
Paklaustas apie ateities planus, Vidmantas juokiasi: „Tų vizijų daug, ir parako dar yra, kad tik duotų Dievas sveikatos“. Tačiau pagrindinis principas — priartinti dvarą prie to, kas buvo, tai yra būti aktualiu.
Čia vyksta jaunesniosios kartos tremtinių sąskrydžiai, stovyklos vaikams iš probleminių šeimų. Įvyko trys klojimo teatrų festivaliai.
Čia penkeris metus iš eilės vyko Žiemgalos dailininkų plenerai. O plenerams persikėlus į kitas erdves, bent viena diena — su pasisėdėjimais po liepomis, poezijos pasiskaitymais ir pabendravimu — visada persikelia į Kreivakiškį.
DVARININKAS: Šeimininkas Vidmantas Palujanskas triūsia prie rekonstrukcijos, atsiraitojęs rankoves. Bet, svečius užmatęs, užsimaukšlina dvarišką skrybėlę.
LIKIMAI: Senos obelys primena šeimininkų likimus: lenktos, laužytos ir vistiek leidžia šakas, žaliuoja.
PRIKĖLIMAS: Dvaras, kurį senieji šeimininkai vadino rūmais, pastatytas 1939-taisiais, prieš pat tremtį. Dabar septyniasdešimtmetį švenčiantis namas prikeliamas naujam gyvenimui.
KOPLYČIA: Didžiausią dvaro kambarį šeimininkai, labai religingi žmonės, buvo pavertę koplyčia. Kambario gale — nutapyta freska: Kristus gelbsti lengvatikį Petrą. Ją ponas Vidmantas atrado, nuplovęs 13 dažų sluoksnių.
ALĖJA: Dvaro teritoriją įrėmina sena liepų alėja — privalus dvarų atributas.
ŠAKNYS: „Liūdniausia, kai šaknys nutrūkinėja. Reikia į save giliau atsigręžti, tada ir į priekį drąsiau eini“, — sako Vidmantas Palujanskas.