Naujausios
Griūtis pieno ūkyje dar nesibaigia
Nors sumanūs pieno ūkių šeimininkai iš kailio nerdamiesi rūpinasi fermų higiena, gyvulių šėrimu, jų priežiūra ir selekcija, pienininkystė vis dar netapo svaria ekonomine ūkių paspirtimi.
Tik per pastaruosius dvejus metus melžiamų karvių apskrities ūkiuose ir sodybose sumažėjo beveik penkiais tūkstančiais, arba devyniais procentais.
Antanas STAPONKUS
redakcija@skrastas.lt
Pensija — karvutei išlaikyti
Šiaulių miesto parduotuvėse litras 2,5 procento riebumo pieno tetrapakuose kainuoja 3,49— 3,89 lito. Kaimiečio pieno gamintojo pajamų dalis šioje kainoje tikrai nesiekia nė 20 procentų.
Iš to ir visos šalies pieno ūkio negandos, kurios nedomina nei Vyriausybės ar žemės ūkio ministerijos, nė karto dorai nesudomino ir Kainų komisijos.
Specialistų teigimu, didžioji, skausmingiausia nacionalinio pieno ūkio griūtis prasidėjo, Briuseliui ėmus siūlyti klastingai patrauklias išmokas kaimiečiams už pasitraukimą iš žemės ūkio gamybos.
Tuo pačiu metu po vieną ar kelias karvutes teturintiems kaimiečiams perdirbėjai išdrebėdavo vos po 30 — 40 centų už kilogramą pieno. Stambesnieji pieno gamintojai turėjo tenkintis 60 — 70 centų pajamomis. Nelinksmai pajuokaujama, kad, brangstant technikos, veterinarų paslaugoms, trąšoms bei pašariniams priedams, kaimietis, paklaustas — „Kaip gyveni?“, atsakydavo: “Karvutę dar šiaip ne taip iš pensijos išsilaikau“.
Stambiųjų pieno gamintojų pastangos išsivaduoti iš pieno perdirbėjų savivalės paskatino juos burtis į kooperatyvą „Pienas LT“. Dabar, tiksliau — nuo 2009-ųjų rudens, pajutę, jog pieno žaliavų upeliai gerokai nuseko, perdirbėjai jau sumoka po 90 centų ar kiek daugiau už kilogramą natūralaus pieno. Ir nebankrutuoja.
„Mes jiems — kaip rakštis tam tikroje vietoje. Kol pieno gamintojas yra vienišas — tol jis vargšas, jis neturi jokių priemonių supirkėjui paveikti. Mūsų kooperatyvas už pieną moka padorią kainą, turi neblogą logistiką, kasdien po 400— 500 tonų pieno išsiunčia į Estiją, Lenkiją“, — sako kooperatyvo “Pienas LT“ narės, bemaž 600 produktyvių karvių laikančios bendrovės Ginkūnų agrofirmos (Šiaulių rajonas) direktorius Arūnas Grubliauskis.
Nuo 2004-ųjų karvių šalyje kasmet sumažėja dešimčia tūkstančių ir daugiau. Net ir pakilus superkamo pieno kainai, kuri dabar jau vos ne vos atitinka intensyvaus ūkio pieno gamybos savikainą, karvių nenustojo mažėti. Mažesnėse gyvenvietėse nebeliko pieno supirkimo punktų. Nusenusiems kaimo gyventojams tapo per sunku tampytis su savo gyvulėliais, juolab, kad atliekamo pienelio nėra kur dėti.
Pradingusi partnerystė
Gal dešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo pieno perdirbėjai vienaip ar kitaip lyg ir rėmė ūkininkus, suteikdami jiems kreditą moderniai šienavimo technikai įsigyti ar savo karvių bandai išplėsti, vėliau už tai atsiskaitant natūra — pienu.
Šiandien ūkininkas labai pasigenda pieno gamintojo ir perdirbėjo partnerystės. Ne vienas ūkininkas, bendrovės vadovas minėjo atvejus, kai pieną išsivežusi ir jį jau perdirbusi įmonė po savaitės praneša, esą nustatyta bloga pieno kokybė, todėl už visą savaitės ar dviejų savaičių laikotarpį kaina bus gerokai mažesnė.
Ūkininkai vienas per kitą pasakoja apie savotiškais žaidimais tapusius pieno perdirbėjų manipuliavimus supirkimo kainomis. „Mes negalime mokėti tiek, kiek iki šiol, — mokėsime 2 centais mažiau“, — parašoma ūkininkui. Kai šis pagrasina imsiąs pardavinėti pieną kitam perdirbėjui, vieną centą už kilogramą prideda. Viliodamas pieno gamintojus į savo ratą, kitas perdirbėjas pažada mokėti keletu centų daugiau, nei jo konkurentas, o po kurio laiko paaiškėja, jog sumoka tiek pat arba netgi mažiau.
Viename ūkyje vasario mėnesį teko matyti pieno perdirbėjo raštą, jog nuo kovo mėnesio superkamo pieno kaina bus mažinama „ryšium su prasidedančiu ganiavos laikotarpiu“. Nors Lietuvoje dar niekas nėra išvaręs gyvulių į ganyklą anksčiau, nei balandžio pabaigoje ar gegužę.
Nėra metų, kad nebūtų šalies mastu koreguojamos pieno supirkimo taisyklės. „Kiekvienu koregavimu kaskart ieškoma vis naujų priekabių, kad pieno gamintojui už žaliavą būtų galima mokėti kuo mažesne kaine“, — teigia ūkininkai.
Vienas dirba, dvidešimt penki — tikrina
Aštuonias karvutes laikantis ir visus reikiamus veterinarinės tarnybos leidimus turintis ūkininkas iš Šniūraičių (Radviliškio rajonas) kasdien sutartomis valandomis pardavinėja pieną Šiaulių miesto daugiabučių kiemuose. Po 1,5 lito už litrą. Ne nugriebtą, pustrečio procento, kaip parduotuvėse, o daugiau nei 4 procentų riebumo.
Tokių pardavėjų kiemuose ir turgeliuose yra nemažai. Tačiau ne tiek, kiek galėtų būti. Panašu, jog tiesioginio pieno pardavimo vartotojams bumas yra atlėgęs. Ūkininkai vardija dvi pagrindines to priežastis: viena, kasdieninė pienelio kelionė į miestą tapo gana brangi, antra, savame ūkyje pačiam ūkininkui darbo — per akis.
Vokietijos žemės ūkio ekonomistai yra paskelbę, jog vienas žemdirbys sukuria 25 darbo vietas produkcijos perdirbėjams, transportuotojams, prekybininkams. Žmonėms tai — pajamos, valstybei — mokesčiai.
Nors Lietuvoje pagrindinį šalies eksportą sudaro žemės ūkio gamybos produktai, šalies vadovai, politikai nesuvokia, jog agrarinį sektorių reikia visokeriopai puoselėti, o ne varžyti jį, siūlyti kaimiečiui parduoti melžiamas karves.
„Pas mus vienam ūkininkui — 25 tikrintojai, nuo jų fermos durys neužsidaro. Tegul leidžia ramiai dirbti, teduoda gerą kainą — ir ūkininkai patieks rinkai aukščiausios kokybės pieno“, — karčiai kalba ūkininkai ir čia pat pažeria visokiausių tikrintojų bereikšmio priekabiavimo pavyzdžių. Visi šie tikrintojai išlaikomi iš šalies agrariniam sektoriui skiriamų nacionalinio biudžeto lėšų, kurios tiesioginiam produktų gamintojui kasmet tai vienur, tai kitur nukarpomos.
Su nuoskauda tikrintojų vizitą prisimena geriausias praėjusių metų vieno rajono ūkininkas, kuris jau kitą rytą po jo pagerbimo žemdirbių šventėje sulaukė tikrintojų nuobaudos. Tų pačių, kurie buvo pagarbiai pakviesti į šventę. Suprask, ūkininke, aš vis dėlto viršesnis už tave...
Šiomis dienomis pieno ūkių šeimininkai sulaukė dar vienos „paguodos“ iš valdžių kabinetų. Nuo šiol jie privalės reguliariai atlikti oficialią, “valdišką“ pieno melžimo įrangos patikrą. Tos įrangos, kurią ir be to sistemingai tikrina, reguliuoja šios įrangos tiekėjai.
O už kvotinio pieno toną pieno gamintojai, jau pasakyta, gaus mažesnes išmokas.
Taigi, miestiečiai jau nebeįperka parduotuvėse išdėlioto netikro pieno. Penki tūkstančiai kaimiečių apskrityje vos per dvejus metus, pardavę savo turimas kelias karvutes ir savus trihektarius, dabar reguliariai registruojasi seniūnijose prie nemokamų kruopų. Vietoj kuriančių žemės ūkio produktus, jie buvo priversti tapti svetimų maisto produktų vartotojais.
Primilžių rekordai piniginių neplėšo
Bene didžiausią vidutinį metinį primilžį apskrityje iš kiekvienos pusketvirto šimto bandos karvės yra pasiekusi Sidabravo (Radviliškio rajonas) žemės ūkio bendrovė — net 8,5 tonos pieno. Beveik 8 tonos iš karvės per metus primelžiamos Šukionių (Pakruojo rajonas) bendrovėje.
Ką tik pasibaigusieji gyvulių produktyvumo kontrolės metai nauju rekordu paženklino Šiupylių kaimo (Šiaulių rajonas) ūkininko Vitoldo Norkaus 185 melžiamų karvių ūkį. Šios bandos produktyvumas per metus — 8218 kilogramų pieno — nuo šiol yra rekordinis visame rajone.
Sename V. Norkaus karvių fermos pastate visuomet švaru, tvarkinga ir sausa. Ūkio šeimininkas kviečiasi kvalifikuotus konsultantus pašarų racionams sudaryti, fermoje dirba nuolatiniai žmonės. Ūkininkas niekada nepirko pirmos pasiūlytos karvės, bandai papildyti ieško geromis savybėmis pasižyminčių gyvulių veislinėse fermose.
Vieną iš stambiausių pieno ūkių šalyje — 860 melžiamųjų turinti Kuršėnų žemės ūkio bendrovė nuolatos svariai investuoja į šią ūkio šaką.
Pieno ūkis Kuršėnų bendrovei duoda apie du trečdalius bendrųjų pajamų. Tačiau...
„Murkdomės pieno ūkyje be išeiginių, dieną ir naktį. Iš mūsų triūso penisi pieno fabrikai ir pardavėjai. Vaizdžiai tariant, mums telieka mėšlas ir srutos“, — karčiai ironizuoja bendrovės vadovas Vitoldas Pranas Zovė.
ŽVILGSNIS: Paskutinis senos kaimo gyventojos žvilgsnis į savo maitintojas, pinigėlio nešėjas.
TURTAS: Dešimtys vidutinių ūkininkų, nesuspėję arba neįtilpę tarp tų, kurie įsigijo užsienietiškų veislinių telyčių lengvatine kaina, du dešimtmečius kruopščiai vykdė atranką, ženkliai pagerino savo bandą.
Autoriaus nuotr.